Įsimylėjėliai susitinka kapinėse slapto romantiško pasimatymo; kai mylisi, merginos rankomis įsitveria kryžių. Senas viršila kas vakarą girtas šlapinasi ant obelisko; karstadirbys Vilkė mėgsta nusnūsti karste, tiesa, kartais ten įsivilioja ir kokią vieną kitą moterį...
Toks 1923-ųjų pavasaris Verdenbriuke aprašytas Ericho Maria Remarque‘o „Juodajam obeliske“ – ką tik baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, o jau bręsta Antrasis, antkapių verslas klesti, o mirtis kokia kasdieniška ir įprasta.
Remarkiški vaizdiniai dažnai užklumpa netikėtai, tarsi iš pasalų. Jeigu vykdama į Niujorką nusileidai Kennedy oro uoste, į Manheteną teks važiuoti per Kvinsą (Queens). Važiuojant apima egzistencinio nesaugumo jausmas, – gerą pusvalandį už lango driekiasi kapinynas. Prieš akis – viliojantys Manheteno žiburiai, pažadėtoji žemė – bet... Kvinsas kaip skaistykla – turi praeiti išbandymų ruožą. Prieš žengdamas pirmą žingsnį ant kieto Manheteno grunto, tinkamo dangoraižiams statyti (čia ir glūdi stulbinančios Manheteno architektūros paslaptis), norom nenorom pagalvoji apie tuos, kurių kaulai ilsisi minkštame Kvinso molžemyje. Vyrai ir moterys, seni ir jauni, airiai, ispanai, puertorikiečiai... Kokie buvo jų likimai – sunkūs, laimingi, kupini išbandymų? Ar jie įgyvendino amerikietišką svajonę? Dabar, tiesą sakant, jau jokio skirtumo. Nes visos svajonės, įgyvendintos ar neįgyvendintos, baigiasi ten pat. Ir jiems visiems pastatyta po paminklą.
Pusvalandžio trukmės kelionė per kapines – taip prasideda pažintis su laisvės miestu. Paradoksalu? Ne, tiesiog logiška. Kaip rašė Christine Wolf, pirmasis laisvės aktas yra būtent laisvas susitaikymas su nepermaldaujamu likimu – kaip ji teigia pačioje knygos „Kasandra“ pradžioje: „Čia aš baigiu savo dienas bejėgė ir niekas, ką galėjau padaryti arba ne, ko galėjau norėti ar tikėtis, nebūtų atvedę manęs prie kitokio tikslo“. Tikrasis laisvės simbolis – anaiptol ne Laisvės statula. Laisvės simbolis – į begalybę, kiek akys aprėpia besitęsiančios Kvinso kapinės.
O Paryžius gerai maskuojamą staigmeną laikė paskutinei akimirkai. Aplankę Senos krantines, Triumfo arką, Mulen Ružą, Monmartrą ir net Disneilendą, atvykom į La Defance, fantasmagorišką ateities miestą – su dangoraižiais, plastikine žalios vejos imitacija ir su Naująja triumfo arka iš stiklo ir plieno. Oras buvo keistai skaidrus, netikrumas gąsdino ir klaidino. Stovėjau tokia sutrikusi... Po grindiniu jautėsi traukinių ir automobilių gausmas ir atrodė, kad pagrindas po kojomis toks netvirtas – jaučiausi kaip tas senovės žmogus, sužinojęs, kad žemė nėra visatos centras, o tik skriejantis materijos trupinėlis beribėje erdvėje.
Kažkur vakarų pusėje matėsi Senos krantinių žiburiai. Tradicinis gyvenimas – mažos jaukios kavinės, siauros senamiesčio gatveles, kur toks tvirtas grindinys. Paryžiui plečiantis į pakraščius, Naujoji triumfo arka buvo suprojektuota taip, kad atspindėtų ir pratęstų senąją. Senoji Triumfo arka, gerai apšviesta, spinduliavo didybe, platus prospektas driekėsi link Defanse, kvapą gniaužiančio futuristinio projekto, o praeitį čia didingai reflektavo Naujoji arka. Dvi arkos atrodė lyg istorijos metafora, civilizacijos metafora. Stovėjau fantasmagoriniam ateities mieste, Naujosios arkos papėdėje, žvelgiau į civilizacijos praeitį, galvojau apie jos ateitį, o kai apsigręžiau – už Naujosios arkos plytėjo kapines. Kapinės buvo paprastos, kuklios. Jokio stiklo ir jokio plieno – mirties juk neapgausi.
O neseniai lankiausi mažame miestelyje šiauriniame Lietuvos pakraštyje. Bičiuliai sakė, tau patiks, ten tikrai gražu. Bet, deja... Autobusų stotis buvo prirašinėta nepadorių žodžių, parduotuvė aptriušusi, greta – keli namai lentomis užkaltais langais.... Vakare, kai vaikščiojau po miestelį, čia dvelkė begaliniu liūdesiu. Kažko lyg trūko. Slėgė gąsdinanti tyla. Gatvės buvo tuščios, viešbutis apšiuręs, kavinė – tiesą sakant, nė nesiryžau ten užeit... Užtai kapinės – kapinės visos skendėjo gėlėse. Nei šiukšlių, nei nepadorių užrašų, nei negrabiai prikaltų lentų. Ir tyla čia neslėgė. Čia nieko netrūko. Tai buvo tikrai labai graži vieta.
Sugrįžus bičiuliai klausė, kaip ten, tame miestelyje, – ar gražu. Taip, sakiau, ten nepaprastai gražu, yra keletas išties nuostabių vietų – niekuo nenusileidžia nei Niujorkui, nei Paryžiui...
