Šią savaitę prodiuserių kompanijos „Videometra“ kuriamose ir pirmadieniais TV3 kanalu rodomose „Mafijos kronikose“ buvo pristatyta istorija apie nuteisto iki gyvos galvos žudiko rekordininko Sigito Gaidjurgio gaujos laikotarpį. Ta pačia tema skelbiame ištrauką iš antros rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio knygos „Kruvinasis mafijos maršrutas“ (2011 m.).
2010 metų rugpjūtis. Man paskirtas susitikimas su S. Gaidjurgiu. Kaip ir kiekvienam savo profesiją gerbiančiam žurnalistui, man buvo smagu žinoti, kad S. Gaidjurgis prisileidžia mane, o tam neprieštarauja Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija.
Legendinis kalėjimas
Ne kartą šiame kalėjime man yra tekę lankytis darbo reikalais. Tai vienintelė Lietuvoje griežtojo režimo kalėjimo įstaiga, kurioje kalinami ir nuteistieji iki gyvos galvos. 1904 metais pastatytas kalėjimas šiandien stūkso šalia Seimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir moderniosios archiktetūros „Vilniaus vartų“ dangoraižių. Daugiau kaip prieš šimtmetį tai buvo moderniausia įkalinimo įstaiga, dabar joje sąlygos – siaubingos.
Kai kurie buvę Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo darbuotojai nenoriai prakalbo, kad viename slaptame kiemelyje iki 1960 metų buvo vykdoma mirties bausmė. Esą nuteistasis myriop naktį čia buvo atvedamas ne bendrais, o slaptais koridoriais. Mirties nuosprendį įvykdydavo kalėjimo pareigūnai, su kuriais buvo sudarytas slaptas susitarimas.
Ypatingą vietą užima Dievo reikšmė
Šiame kalėjime per visus žurnalistinio darbo metus esu kalbinęs ne vieną visai amžinybei nuteistąjį. Tačiau S. Gaidjurgis – iš mirtininkų sąrašo bene garsiausias mano pašnekovas. Pokalbis su juo buvo savotiškai keistas, tačiau įsiminė ilgam.
„Aš kalbu daug. Juk kartais žmonėms reikia išsikalbėti, išsirėkti. Taip patogu. Pagaliau prie tokio mano elgesio gerokai prisidėjo pastarųjų gyvenimo metų nervai, įtampa. Bet viduje esu visai kitoks. Pastaruoju metu esu labai įtikėjęs Dievą, kasdien meldžiuosi net po penkis kartus. Tuos, kas metasi į kitas netradicines religijas, laikau spekuliantais. Juk Dievas yra vienas, tad kokios dar gali būti kitos religijos, tikėjimai, budizmai... Kartais iš aplinkinių išgirstu pasisakymus, kaip toks žulikas gali tikėti Dievą. Man gali viską uždrausti, bet tikėti Dievą niekas nedraus. Tikiu iš visos širdies. Juk visas mano gyvenimas praėjo kančiose: šeima buvo išdraskyta, augau be tėvų, motina kažkur dingusi, visi išsibarstę. Vėliau ne kartą į mane šaudyta, bandyta susprogdinti, bet visada išvengdavau mirties. Galiu valgyti, ką tik panorėjęs, nes man niekas nepagailėjo geros sveikatos, protinių sugebėjimų, kaskart neblogai pavykdavo įsisavinti naujas žinias, perskaitytas knygas. Tai galbūt Dievas mane išties globoja?“ – tokiais S. Gaidjurgio žodžiais prasidėjo mūsų pokalbis.
Neprisiminė tikslios bausmės
– Sigitai, pirmiausia norėčiau paklausti, kiek kartų esate nuteistas iki gyvos galvos? – Aš neatsimenu. Gal keturis...(primenu, kad šis šešis – red. past.)
– Anksčiau sakėte, kad esate buvusių draugų apšmeižtas ir dėl prokurorams pateiktų melagingų jų parodymų nepelnytai nuteistas. Ar vis dar laikotės tokios pat nuomonės? – Tokius nuosprendžius priėmė korumpuoti teismai. Pas teisėją Loretą Ulbienę (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos pirmininkę) papuolė ne tik mano, bet ir Lapino gaujos (prieš keletą metų Vilniuje siautėjusi kriminalinė grupuotė), ir Henriko Daktaro bylos. Per aštuonerius metus nė viename teisme mano parodymai nebuvo iškelti. Lietuvos apeliacinis teismas pasakė, kad neturi tokių ribų ir gali jas ištirti. Su bylos medžiaga susipažinti man neleista, o teismo protokolus jie suklastojo... Mes su advokatu prašėme, kad būtų leista paskaityti bylos medžiagą, bet mums neleista su ja susipažinti. Kadangi buvau vadinamas autoritetu, kone garsiojo Amerikos gangsterio Gambino (plačiai pagarsėjusi Niujorko kriminalinė šeima) prototipas. Štai koks scenarijus buvo pritaikytas, kad patikčiau visiems skaitytojams, rašytojams. (S. Gaidjurgis pirmą kartą pakėlė balsą, veide dingo ironiška šypsena, kuri lydėdavo ankstesnius klausimus.)
Buvo savas tarp mafijos šulų
– Anuomet buvote žinomas šešėlinio pasaulio veikėjas. Ar teko bendrauti su garsiausiais to laikotarpio Lietuvos kriminaliniais autoritetais? – Kai nuo 1996-ųjų H. Daktaras sėdėjo, aš su Daške (Remigijumi Daškevičiumi) bendravau, kartais pirtyse lankydavausi. Su Storu (Ariku Pastuškovu) irgi palaikiau ryšius, jo sodyboje lankydavausi. Tais laikais Klaipėdoje apie Kauną net nebuvo girdėti, mūsų miestas buvo pusiau rusiškas, tad niekas nevirškindavo tų kauniečių. Tuo metu, jei būtų norėję atvažiuoti ir ką nors išsiaiškinti, būtų atlėkę, gavę į nosį ir iškart išvažiavę. Kadaise pažinojau ir Borisą Dekanizdę, Palangoje buvome susitikę. Jokių bendrų reikalų neturėjome, tiesiog išgerdavome kartais, ir viskas. Kokie mes ten žinomi buvome... Man tai jie ne autoritetai. Tarp mūsų jokių autoritetų nebuvo. Iki 2000-ųjų buvo toks laikas, kai penki žmonės susivienydavo ir tapdavo grupuotėmis. Maždaug 1995 metais net darbų neturintys taksistai susivienijo į gaujas. O tikrus autoritetus neretai nušauna. Tarp žulikų išvis nėra jokių autoritetų. Manau, kad H. Daktarą irgi būtų greičiausiai nušovę, bet jis nemažai laiko sėdėjo kalėjimuose.
