Biržų rajono savivaldybės paminklosaugininkė iki šiol nesugebėjo įtraukti monsinjoro Kazimiero Vasiliausko tėviškės į kultūros vertybių apsaugos registrą. Už kultūrą atsakingas vicemeras iš televizijos ekrano visai šaliai aiškino, kad tokiems darbams reikia ne vieno žmogaus, o visos tarnybos.
Vieno iškiliausių Biržų krašto šviesuolių, prieš aštuonerius metus mirusio monsinjoro Kazimiero Vasiliausko tėviškė - apgriuvusi, apaugusi kiečiais ir sunkiai atrandama.
Tuo greičiausiai nebūtų patikėjusios minios tikinčiųjų ir jo dvasios tvirtybės bei išminties vertintojų, 2001 metų spalį dalyvavusių šio garbaus kunigo laidotuvėse.
Deja, realybė šiandien tokia. Piligrimų, norinčių aplankyti monsinjoro tėviškę Vabalninko seniūnijos Kateliškių kaime, laukia nusivylimas, nes nėra jokio kelio ženklo ar nuorodos, kur šią sodybą surasti.
O ir šiaip ne taip ją suradusius pasitinka sodybos, kur augo monsinjoras, griuvėsiai. Jos aplinka taip pat reikalauja nemažos rankų darbo jėgos.
Nors po monsinjoro Kazimiero Vasiliausko mirties praėjo beveik dešimtmetis, rūpestis jo gimtine liko tik savininkų reikalas.
Biržų rajono vadovai net nesugebėjo pasirūpinti ją įtraukti bent jau į nekilnojamų kultūros vertybių sąrašą. Tai pradėta daryti tik šiomis dienomis - po to, kai tuo pradėjo domėtis žiniasklaidos atstovai.
Sutvarkyti - ne paveldėtojų jėgomis
Po monsinjoro Kazimiero Vasiliausko mirties tėviškę Kateliškių kaime bei šalia jos esančią žemę paveldėjo jo brolio keturi vaikai.
Daugiausia sodybą prižiūri panevėžietis Alfredas Vasiliauskas. Informatikos mokytoju dirbantis vyras čia praleidžia visas savo atostogas.
Vasarą jis teritorijoje apipjauna žolę, šalia sodybos yra pasodinęs nemažai medžių.
A. Vasiliauskas pripažįsta, kad tai, ką savo jėgomis savininkai daro, yra mažai.
„Mes per toli gyvename, kad kažką sutvarkytume iš esmės. Be to, reikia ir lėšų, kurių mes neturime", - sakė panevėžietis.
Tačiau parduoti ar dovanoti sodybos paveldėtojai nesiruošia. Monsinjorui dar gyvam esant buvo išsakytas jo pageidavimas, kad sodyba neatitektų svetimiems.
Pašnekovas sako neprieštarautų, jei tvarkyti sodybą padėtų savivaldybė ar seniūnija. Reikėtų pasamdyti darbininkus ir baigti nugriauti buvusį gyvenamąjį namą. Gal šioje vietoje pastatyti kokį koplytstulpį? O sutvarkius teritoriją, ir rodyklę, informuojančią, kur yra K. Vasiliausko tėviškė, pastatyti.
Prieš kelerius metus jis sako kalbėjęs su Vabalninko seniūnu Stepu Gudu. Buvo kalbama apie gyvenamojo namo atstatymą. Tačiau seniūnas paaiškino, kad atstatyti neapsimoka, nes jei čia niekas negyvens, anksčiau ar vėliau tai, kas atstatyta, supus ir sugrius.
Iš giminaičių pasakojimų A. Vasiliauskas žino, kad monsinjoro bei jo brolio tėvai pirmiausia čia pasistatė tvartą, klėtį, o jau pabaigoje - gyvenamąjį namą.
Deja, tėvai su sūnumis naujame name pagyveno tik kelerius metus ir buvo ištremti į Sibirą. Vėliau grįžti į šiuos namus nebegalėjo, nes čia gyveno kolūkiečiai, svetimi žmonės. Namas buvo taip nugyventas, kad dar sovietmečiu buvo paskirtas nugriauti.
„Mano tėvas dėl šio namo tiek kovojo, kad patyrė insultą. Deja, sodybos sovietmečiu neatgavo", - pasakojo A. Vasiliauskas.
Jo žiniomis, būsimasis monsinjoras gimė ne šioje sodyboje, bet šalia buvusioje, ant kalnelio. Šiuo metu jos nė žymės nebelikę. Tačiau K. Vasiliausko vaikystė ir ankstyva jaunystė čia tikrai prabėgusi.
Reikia sprendimo šalies mastu
Vabalninko seniūnas Stepas Gudas sakė dar iš paties monsinjoro Kazimiero Vasiliausko lūpų girdėjęs pageidavimą jo gimtąjį namą atstatyti. Bet dar anais, kiek geresniais finansiniu požiūriu, laikais seniūno nuomonė buvo skeptiška.
„Kažką atstatant reikia žinoti, kad čia kažkas gyvens nuolat. Priešingu atveju viskas supus ar bus išvogta. Pasimokėme su Konstantino Šakenio tėviškėje atstatyta klėtele. Iš pradžių ir ekspoziciją buvome įrengę. Bet vėliau pamatėme, kad susidomėjimas ja nėra didelis, tad dalį ekspozicijos perkėlėme į Vabalninke esantį muziejų. Vėliau pamatėme, kad ir pastatas pradeda pelyti nekūrenamas", - kalbėjo S. Gudas.
Seniūnas sako sodyboje nieko negalintis daryti, nes tai yra privati valda. Yra buvę visokių minčių, tačiau, jo nuomone, iniciatyvą turi rodyti pat savininkas. Pirmiausia reikėtų nuspręsti, koks šios sodybos statusas. Tik tuomet būtų galima ieškoti lėšų jos sutvarkymui.
Tik šiais metais atsirado galimybė kreiptis į Europos struktūrinius fondus dėl lėšų kultūros objektams sutvarkymo. Tačiau pusę jų turi skirti savininkas.
Anksčiau, kai seniūnija turėdavo daugiau lėšų, atsiųsdavo žmonių sodybos valdai nušienauti. Tačiau dabar jų esą nėra.
Pastatyti į sodybą vedančius ženklus seniūnui kol kas taip pat nesinori - pirmiausia reikėtų sutvarkyti jos aplinką.
Seniūnija, anot S. Gudo, savo ruožtu Vabalninko krašto muziejuje yra skyrusi atskirą kambarį Kazimiero Vasiliausko gyvenimui ir veiklai įamžinti. Daugiau kažką statyti ar daryti seniūnija neturi galimybių. „Sprendimas turėtų būti priimtas respublikiniu mastu", - įsitikinęs seniūnas.
Valdžios atstovus pajudino žurnalistai?
Biržų rajono savivaldybės kultūros ir sporto skyriaus paminklosaugos specialistė Danutė Černienė korespondentę patikino, kad dar praėjusią savaitę ji kreipėsi į Kultūros vertybių apsaugos departamentą su prašymu įtraukti monsinjoro Kazimiero Vasiliausko tėviškę į kultūros vertybių apsaugos registrą ir suteikti teisinę apsaugą.
Toks pat prašymas parašytas ir dėl Nepriklausomos Lietuvos ministrų Jono ir Martyno Yčų tėviškės Šimpeliškių kaime.
D. Černienė neigė, kad tokiems darbams ją paskatino žiniasklaidos susidomėjimas K. Vasiliausko tėviške.
„Gal buvo galima ir anksčiau įrašyti minėtas tėviškes į registrą, tačiau padėtis nebūtų pasikeitusi. Aš neturiu biudžeto pinigų, kad tėviškę būtų galima sutvarkyti. Bet sodyba bus regioninės reikšmės registre, gal ten kažkas galės skirti lėšų", - tvirtino D. Černienė.
Pašnekovė minėjo, kad praėjusiais metais iš paveldosaugai skirtų lėšų buvo sutvarkyta K. Galvanausko sodyba. Kemsynų iškirtimui, riboženklių ir paminklo pastatymui buvo skirta 40 000 litų.
Už kultūrą atsakingas rajono mero pavaduotojas Aurimas Frankas, Lietuvos televizijos žurnalistų paklaustas, ar žino, jog monsinjoro K. Vasiliausko tėviškė dar net neįtraukta į registrą, atrodė tarsi tai girdėtų pirmą kartą.
A. Frankas prieš televizijos kameras gynė savivaldybės specialistę D. Černienę, kad ši viena nieko nespėjanti, jos darbo apimtis esanti tokia, kad turėtų darbuotis visa tarnyba.
Garbės vardą suteikė popiežius
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas gimė 1922 metų Kateliškių kaime. Mokėsi Čypėnų pradžios mokykloje ir Biržų gimnazijoje, vėliau baigė Vilniaus kunigų seminariją.
1949 metais buvo suimtas kaip „ypač pavojingas nusikaltėlis", nuteistas dešimčiai metų kalėti. Kunigas vargo Intos ir Vorkutos priverstinių darbų stovyklose.
1956 metais grįžo iš lagerių, paskirtas vikaru į Švenčionis, vėliau ištremtas į Latviją.
1989 metais Kazimieras Vasiliauskas tapo Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonu. Tų pačių metų vasario 1 dieną popiežius Jonas Paulius II jam suteikė monsinjoro - popiežiaus kapeliono - garbės vardą.
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas buvo žinomas ir vertinamas Lietuvos visuomenės. 1994 metais už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 1995 metais jam suteikta Santarvės fondo premija. 2000 metais monsinjorui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas, jis buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mirė 2001 metų spalio 14-ąją eidamas 80-uosius metus.
