„Mongolija – pati nepriklausomiausia valstybė pasaulyje, nes nuo jos niekas nepriklauso“, - mėgsta pajuokauti istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas. Didžiulė ir retai apgyvendinta stepių valstybė priglaudė klajoklių ir galvijų augintojų tautą, kuri tik šiandien pradeda išgauti gamtos turtus, glūdinčius po kojomis.
Kalnakasybos projektai suteikė paspirtį ekonominiam augimui ir šiuo metu Mongolija atsidūrė tarp sparčiausiai augančių pasaulio ekonomikų.
Tiesa, pernai ekonomikos augimas sulėtėjo iki 12,3 proc. Nors dar 2011 metais šalies ūkis išaugo 17,3 procento. Tokį nuosmukį lėmė svarbiausio šalies eksporto produkto – anglies kainų sumažėjimas, rašo „Bloomberg“. Nepaisant to, dviženklio ekonomikos augimo galėtų pavydėti daugelis pasaulio valstybių.
Artimiausiu metu antrą kvėpavimą šalies ūkiui turėtų suteikti kitų žemės išteklių eksploatacija.
Gobio dykumoje vyksta žemės gelmių tyrimai ir statybos, bendrovė „Rio Tinto“ ruošiasi kasti „Oyu Tolgoi“ telkinį, kuriame glūdi gausybė rūdos. Šis kalnakasybos projektas pilnu tempu turėtų pradėti veikti 2020 metais. Jame tikimais kasmet išgauti 450 tūkst. tonų vario ir 330 tūkst. uncijų aukso, rašo BBC.
Anot geologų, šis telkinys patenka į didžiausių pasaulyje trejetuką.
Tarptautinė bendrovė „Rio Tinto“ jau investavo į telkinį 6,2 mlrd. JAV dolerių.
Bendrovės atstovo teigimu darbą teko pradėti nuo nulio, nes aplinkui nebuvo nei kelių, nei geležinkelio, nei oro uosto, nei vandens ar elektros.
Pirmieji ištekliai šiame telkinyje bus išgauti tik šią vasarą, tačiau Mongolijos ūkis jau pajuto užsienio investicijų naudą. 6 mlrd. JAV dolerių, kurie buvo išleisti prekėms, darbuotojams ir rangovams nedidelei ekonomikai tapo rimtu postūmiu.
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) skaičiavimais ateityje kalnakasybos indėlis į šalies ekonomiką sieks 71 procentus.
Jau dabar prie šio telkinio darbuojasi 13 tūkst. darbininkų, iš kurių 87 proc. yra mongolai. Pagal sutartį su „Rio Tinto“ Mongolijai priklausys 34 proc. telkinio duodamo pelno.
Tiesa, kol kas Ulan Batoro politikai nerimauja dėl išaugusių telkinio paruošimo kasybai kaštų, nes pagal sutartį su bendrove Mongolija negaus savo pelno dalies tol kol neatsipirks pradinės „Rio Tinto“ investicijos. Mongolijos visuomenėje kilo įtarimų, kad „Rio Tinto“ specialiai išpučia sąmatas, kad galėtų kuo ilgiau uždelsti pelno dalybas. Dalis visuomenės siūlo perimti kasybą į valstybės rankas.
„Rio Tinto“ atremia kaltinimus sakydama, esą pasaulyje plinta išteklių nacionalizmas, kuris verčia verslą pasitraukti iš kai kurių regionų.
„Rio Tinto“ atstovo Cemerono McRae teigimu, valdininkai ir politikai nėra sutverti kalnakasybai ar kokiam kitam verslui, todėl geriausia ką gali padaryti valdžia – įsileisti investuotojus ir prižiūrėti, kad jų veikla atitiktų nustatytus standartus.
Daugelis žmonių norėtų, kad jų šalies išteklių teikiama nauda naudotųsi tik vietos bendruomenės, tačiau C. McRae įsitikinimu valstybinis verslas yra neefektyvus, todėl valstybė ir jos gyventojai gauna daugiau naudos, kuomet panašius projektus įgyvendina privatus verslas.
