Ekspertai visą laiką prognozavo, kad anksčiau ar vėliau nesutarimai AEI viduje (jį sudarė Liberalų partija su Mihai‘umi Ghimpu priešakyje, Demokratų partija su lyderiu Marianu Lupu ir Liberalų demokratų partija, kurios lyderis yra buvęs ministras pirmininkas Vladimiras Filatas) turi prasidėti. Tačiau koalicijai ilgai pavyko išlaikyti vienybę, idėjiniu jos pagrindu buvo šalies europinė integracija ir priešinimasis prorusiškiems komunistams. Viską esmingai pakeitė vienas epizodas, virtęs vadinamuoju „medžioklės skandalu“.
Šių metų vasario pradžioje įvyko medžioklė, kurioje dalyvavo Moldovos generalinis prokuroras Valeriu Zubco ir per kurią (atsitiktinai?) žuvo žmogus. Po incidento opozicija pareikalavo prokuroro atsistatydinimo ir premjeras parėmė šį reikalavimą, nors V. Zubko į šį postą delegavo koalicijos partneriai iš Demokratų partijos. Tada sunkūs laikai prasidėjo jau V. Filato politinei jėgai. Prokuratūra ir Antikorupcinis komitetas (institucijos, tariamai kontroliuojamos „demokratų“) iškėlė kelias baudžiamąsias bylas liberalų demokratų ministrams (sveikatos apsaugos, finansų ir kultūros). Tačiau premjeras nesiruošė pasiduoti. Jis prakalbo apie „politinį šantažą“ ir – vėlgi su opozicijos pagalba – nušalino nuo pareigų parlamento pirmininko pirmąjį pavaduotoją ir vieną iš įtakingiausių „demokratų“ narių vietinį oligarchą Vladimirą Plachotniuką. Aiškindamas savo sprendimą, V. Filatas sakė, kad koalicija virto valstybės oligarchizacijos įrankiu ir kad „tamsi asmenybė nusipirko sau vietą politikoje, o dabar nori nusipirkti visą šalį“.
Galiausiai koalicija žlugo, ir vyriausybė atsistatydino. Iš pirmo žvilgsnio – dėl kažkokio kvailo nesusipratimo. Tačiau viskas greičiausiai yra ne taip paprasta, kaip atrodo.
Žinoma, ideologiškai liberalai demokratai ir komunistai yra skirtingi kaip du pagalio galai. Bet kaip parodė praktika, jie gana neblogai sutaria, kai mato pragmatinę to prasmę. Pažymėtina, kad dar 2011 m., kai V. Filatas pareikalavo Informacijos ir saugumo tarnybos (Moldovos specialioji tarnyba) vadovo George‘o Mihai‘aus atsistatydinimo, koalicijos partneriai jo iniciatyvos neparėmė, o komunistai suteikė reikiamus balsus. Reaguodami į tokį numanomų oponentų bendradarbiavimą, „demokratai“ ir „liberalai“ jau tada atvirai prabilo apie tai, kad komunistų ir libdemų „arbūzo“ (pagal partijų spalvas) koalicija pribrendo. Komentuodamas Aljanso žlugimą, M. Lupu pareiškė: „Filatas suprato, kad visi jo pagrindiniai pažadai yra tušti. Nei jis, nei jo diplomatija nesusidorojo su užduotimi spalio mėnesį Vilniuje pasirašyti Asociacijos sutartį ir Laisvosios prekybos sutartį su Europos Sąjunga. Vladimiras Filatas bijo prisipažinti rinkėjams, kad nesusidorojo su savo vadovavimo vyriausybei misija.“
Politologai, vertindami situaciją, konstatuoja kelis dalykus. Pirmiausia, kaip teisingai pažymėjo vienas iš Moldovos ekspertų V. Andrijevskis, kito pasirinkimo susiklosčiusioje padėtyje premjeras neturėjo, nes įsibėgėjęs „kompromatų“ karas su oligarchiniu šešėliu stipriai diskreditavo AEI konkrečiai ir jo europinį kursą apskritai (panašiai kaip Rusijos demokratų nesėkmės dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ilgam šalyje žodį „demokratija“ pavertė vos ne keiksmažodžiu). Kartu tokiu savo žingsniu V. Filatas, eksperto nuomone, prisiėmė visą atsakomybę už šalies ateitį.
Neatmestinas ir variantas, kad V. Filatas yra pasiruošęs naujam susitarimui su buvusiais partneriais – tik kitomis (jam palankesnėmis) sąlygomis. Tačiau lygiai taip pat tikėtina, kad Moldovos laukia dar vieni neeiliniai parlamento rinkimai, o po jų – įtemptas naujos valdančiosios koalicijos formavimo procesas.
Mąstant konstruktyviai, geriausia būtų, kad AEI dalyviai bent jau kuriam laikui pamirštų asmeninius interesus bei įžeistas ambicijas ir pasiektų kompromisą lemiamų europinių sprendimų išvakarėse. Kita vertus, laukti iš jų tokio elgesio naivu. Posovietinėje erdvėje politikams tradiciškai pirmiausia rūpi savo kailis (reitingai), o ne šalies likimas. Todėl tikimybė, kad dešinieji iš naujo susitars dabar (ypač sprendžiant iš to, kaip jie aršiai spardė vienas kitą visais įmanomais būdais prieš tai), yra maža. Protingiau palaukti rinkimų ir pažiūrėti, kas ko vertas pagal gautus balsus.
Tačiau yra dar vienas niuansas: po balsavimo naujai sukurtas AEI gali neturėti jokios prasmės, nes rinkimuose nugalės „europiečių“ kivirčais pasinaudoję komunistai su šūkiu „NE Europos Sąjungai, TAIP Muitų sąjungai, nes tik pastaroji gali išgelbėti šalį nuo ekonominio kracho ir išvesti ją iš aklavietės“ (jie jau siūlo surengti atitinkamą referendumą). Vis dėlto tikėtina, kad absoliučios daugumos raudonieji gali negauti ir geriausioje žaidybinėje pozicijoje tokiu atveju atsidurs V. Filatas, kuriam priklausys lemiamas balsas.
Kieno pusę jis pasirinks, vienareikšmiškai pasakyti sunku. Greičiausiai jo sprendimas priklausys nuo to, kas daugiau pasiūlys, ir čia į žaidimą su savo „saldainiais“ turėtų įsitraukti už komunistų stovinti Maskva. Už prisijungimą prie prorusiškos stovyklos ir persiorientavimą į Muitų sąjungą ji iš karto galės sumažinti dujų kainą Moldovai 30 proc., kaip toji pageidauja. Rusijos energetikos ministerijos vadovo A. Novako teigimu, „Rusija siūlo Moldovos pusei pirmiausia denonsuoti protokolą dėl prisijungimo prie ES energetinio bendradarbiavimo sutarties (Trečiojo energetikos paketo iniciatyvos – aut. pastaba). Tai sąlyga, kurią patenkinus mes galėsime apsvarstyti Moldovai tiekiamų dujų kainos sumažinimo klausimą“, – reziumavo ministras.
Dujų atpiginimas neabejotinai taptų rimtu argumentu AEI veikla ir europiniu šalies kursu nusivylusiems piliečiams (pagal kai kurias apklausas, Muitų sąjungos šalininkų skaičius Moldovoje perkopė 50 proc.). Atitinkamai V. Filato populiarumas ir šansai ilgesniam laikui išlikti valdžioje padidės, ko jam ir reikia (liks tik susitarti su komunistais dėl grobio pasidalinimo). O Briuselis vargu ar kovos dėl Moldovos – kaip ir Ukrainos atveju, jis nerodo didelio entuziazmo ir palieka viską Kišiniovo valiai.
Pagaliau, nuo Maskvos priklauso Padniestrės problemos sprendimas, ir jeigu ji matys, kad Moldova tikrai gali prisijungti prie Muitų sąjungos, greičiausiai sugebės priversti Tiraspolį pamiršti separatizmą ir kartu su Kišiniovu (vienokia ar kitokia forma) įstoti į Muitų sąjungą. Ir visi bus „sotūs ir laimingi“ (tik Europa vėl kažkur toli, bet kam tai rūpi).
