Politinė krizė ir bevaldystė Moldovoje tęsiasi. Rugsėjo 5 d. moldavai neatėjo į referendumą, kuriame turėjo balsuoti, ar rinkti šalies prezidentą tiesiogiai. Iki šiol jau apie dvidešimt metų jis buvo renkamas parlamento.
Paradoksas, bet stabiliausia politinė padėtis šioje vargingiausioje Europos valstybėje buvo tuomet, kai ją aštuonerius metus valdė komunistas rusas Vladimiras Voroninas, sugebėjęs gana lanksčiai laviruoti tarp Maskvos, Kišiniovo, Bukarešto ir nuo 2005 m. net flirtavęs su ES. Tačiau pernai pavasarį jo įgaliojimai baigėsi, ir jis pagal Konstituciją negalėjo būti išrinktas trečiai kadencijai. Bet štai jau pusantrų metų Moldova šiaip taip tvarkosi su laikinuoju prezidentu – parlamento pirmininku Mihai Ghimpu, kuris nevengia radikalių Rusiją erzinančių pareiškimų.
Priminsime šią „bevaldystės“ istoriją, itin susijusią su V. Voronino fenomenu. Per 2009 m. kovą ir balandį vykusius parlamento rinkimus beveik pusę visų balsų surinko Komunistų partijos kandidatai. Nors atėję į valdžią 2001 m. komunistai atvedė šalį prie chaoso (maždaug ketvirtadalis iš 4,2 mln. moldavų gyvena žemiau skurdo ribos), 101 vietos parlamente jie turėjo 63 mandatus. Po balandžio rinkimų šalyje kilo neramumai, jų organizatoriai pareikalavo panaikinti komunistams palankius rinkimų rezultatus.
Netrukus parlamentas dar kartą nesėkmingai rinko prezidentą (kad išrinktų, pakanka 61 parlamentaro balso, bet pernai pavasarį pritrūko vieno balso, nes komunistai buvo gavę parlamente tik 60 vietų). Komunistų lyderis V. Voroninas, pagal Konstituciją negalėjęs pretenduoti į šį postą trečią kartą, sekdamas Vladimiro Putino pavyzdžiu neatmetė galimybės grįžti į valdžią kaip ministras pirmininkas arba parlamento vadovas. Tačiau parlamentas vėl buvo paleistas, ir po nepalankių komunistams 2009 m. liepos 29 d. parlamento rinkimų jie buvo išstumti iš keturių partijų valdančiosios daugumos (jai vadovavo Liberalų demokratų partijos lyderis Vladas Filatas, vėliau tapęs Moldovos premjeru).
Jau minėjome, kad V. Voronino atvejis ypatingas. Jis gerokai skiriasi nuo Genadijaus Ziuganovo vadovaujamų rusų komunistų ir sumaniai derina Kišiniovo politiką tarp Europos Sąjungos ir Maskvos.
Prieš penkerius metus, artėjant 2005 m. parlamento rinkimams, perrinktas šalies vadovu, jis nepabijojo siutinti Maskvos savo ryšiais su Ukrainos ir Gruzijos lyderiais. Italijos laikraštis „La Stampa“ tuomet rašė, kad Moldovos prezidentas rusas V. Voroninas, šiame poste esantis nuo 2001 metų, pasirodė esąs daug apsukresnis ir įžvalgesnis negu jo buvę kolegos komunistai, vadovavę Ukrainai ir Gruzijai. Manipuliuodamas įvairiaspalve ir nevieninga opozicija, jis pirmas iškėlė „oranžinę“ vėliavą (Moldovos revoliucija vadinama „plytų“) ir griežtai atsiribojo nuo Maskvos, per kelias dienas sudarydamas svarbias sutartis tiek su Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu, tiek su tuometiniu Ukrainos lyderiu Viktoru Juščenka. Kišiniovą ir Tbilisį vienijo tai, kad Moldovoje tebėra, o Gruzijoje buvo dislokuoti Rusijos kariškiai, nors Maskva dar Boriso Jelcino valdymo laikais buvo įsipareigojusi juos galutinai išvesti iki 1999 metų. Susitikę Kišiniove Moldovos ir Gruzijos prezidentai pažymėjo, kad „agresyvus separatizmas abiejose šalyse kelia grėsmę stabilumui visoje Europoje, kuri neturėtų abejingai žiūrėti į senajame žemyne susiformavusias juodąsias skyles“. Deja, į užpernai rugpjūtį vykusį Rusijos karą Gruzijoje Moldovos vadovas nereagavo ir dviejų separatistinių respublikų atsiskyrimo nekomentavo, nors Kišiniovas, priešingai negu Minskas, išvengė šiurkštaus Maskvos spaudimo jas pripažinti.
Šiaip jau V. Voroninas mėgo šokiruoti Maskvą. 2007 m. Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovų susitikime Dušanbėje jis perspėjo, kad Sandrauga netrukus numirs sava mirtimi. Kai kiti Vidurio Azijos valstybių prezidentai liaupsino V. Putiną 55-ojo gimtadienio proga ir nešė jam įvairiausias prabangias dovanas, Moldovos lyderis ir čia išsiskyrė originalumu: jis padovanojo V. Putinui... gyvą krokodilą. Pasak V. Voronino, tai vienintelis gyvūnas, kuris niekada nesitraukia. Liudytojai pasakojo, kad tuometinio Rusijos prezidento vadovo veidą nuplieskė raudonis. Mat dovana kaip pirštu į akį jam parodė plėšrūnišką Kremliaus politiką buvusių sovietinių pakraščių atžvilgiu.
Bet grįžkime į Moldovą „po V. Voronino“. Kaip neseniai analitinio leidinio „Project Syndicate“ interneto svetainėje http://www.project-syndicate.org/ pažymėjo Moldovos ministras pirmininkas Vladas Filatas, aštuonerius metus trukęs autoritarinis komunistų valdymas Moldovoje buvo nutrauktas rinkimų ir parlamentinių procedūrų būdu. Dėl to Moldova yra vienintelė (be Baltijos šalių) posovietinė valstybė, kurioje valdžia perduodama rinkimų keliu be pertrūkių nuo 1991 metų. ES kaimynystėje tvyrant pesimizmo dėl demokratijos jūrai, šalies premjeras bando suteikti optimizmo, kad yra ir gera kryptimi pučiančių vėjų.
Netekę valdžios komunistai reikalavo paleisti parlamentą ir paskirti naujų visuotinių rinkimų datą. Valdančiojo Aljanso už europinę integraciją atstovai atsisakė tai daryti ir paskyrė referendumą dėl Konstitucijos pataisų, numatančių atkurti visuotinius aukščiausiojo valstybės pareigūno rinkimus.
Tačiau, komunistų džiaugsmui, pripažinti referendumą įvykus neužteko kokių 3 proc. atėjusių rinkėjų balsų. Per anksčiau surengtą apklausą beveik 80 proc. jų pasisakė už tiesioginius prezidento rinkimus. Tai suprantama: gyventojai galėtų reikšti savo valią, ir svarbiausia valstybės institucija (nors Moldova laikoma parlamentinės demokratijos šalimi) nebūtų priklausoma nuo nestabilios politinės sanklodos parlamente.
Nepasitikėjimą parlamentu, kaip neseniai „Geopolitikoje“ (http://www.geopolitika.lt/?artc=4144) rašė apžvalgininkas Viktoras Denisenka, didina ir nesutarimai valdančiojoje koalicijoje. Antai birželio 24 d. laikinai einantis prezidento pareigas M. Ghimpu pasirašė įsakymą, kuriuo birželio 28-ąją paskelbė Sovietinės okupacijos diena. Šis sprendimas nevienareikšmiškai buvo sutiktas ne tik valdančiųjų liberalų oponentų, bet ir šalininkų gretose. Prabilta apie bandymą supriešinti Moldovos visuomenę ir siekį sugadinti santykius su Rusija. Galiausiai liepos 12 d. Moldovos Konstitucinis Teismas pripažino, kad M. Ghimpu įsakymas neatitinka Konstitucijos. Politinis valdančiųjų pralaimėjimas visų moldavų ir kitų Molotovo-Ribbentropo pakto nuskriaustų Europos tautų akyse smukdo pasitikėjimą bet kokia valdžia.
Bet Maskvoje apsimeta, kad neįvykusiu referendumu ir valdančiųjų sumanymu turi džiaugtis ne Moldovos komunistai. Štai „Regnum“ agentūros vadovas politologas Modestas Kolerovas savo svetainėje (http://www.regnum.ru/news/polit/1322499.html) tikina, kad tai ne Moldovos komunistų partijos pergalė, o „teritorinio administracinio darinio „Moldovos Respublika“ pralaimėjimas“, esą vedantis šalį į padėtį be išeities.
Politologas piršte perša išeitį – pasirinkti Padnestrės modelį. Neva Tiraspolis suvienys Gagaūziją ir Šiaurės Besarabiją su centru Belcuose į vieningą Moldovos Respubliką. Štai kokia turi būti naujojo referendumo užduotis, tvirtina M. Kolerovas. Kitaip sakant, naujasis darinys, atitinkantis sovietinės Moldovos SSR ribas, vėl bus ekonomiškai ir politiškai pavaldus „stipriam centrui“, o moldavų problemos bus išspręstos panašiu būdu kaip Abchazijos ir Pietų Osetijos, tiktai be karo veiksmų.
Šis planas dvelkia tokia pat nostalgija, kokią daugelis ekonominių nepriteklių iškankintų moldavų jaučia komunisto V. Voronino laikams. Bet reikia tikėtis, kad Moldova turi savo raidos kelią – be jau nuvilnijusių neramumų ir smurto (štai kodėl „plytų“ revoliucija), be nepagrįstų iliuzijų vienytis su rumunais, be nostalgijos „aniems laikams“, be tuščios euforijos tučtuojau įstoti į ES. Tas kelias nėra unikalus, juo ėjo daugelis posovietinių ir Rytų Europos valstybių. Bet jis tikras, nes tai – kelias į realią nepriklausomybę.
Česlovas IŠKAUSKAS
