Labai tikėtina, jog tokių kibirkščių – masinio protesto streikų sulauksime kur kas daugiau, nei iki šiol jų buvo, nes kritinė masė žmonių, nepanorėjusi emigruoti svetur laimės ieškoti ir palikusi darbuotis savo gimtinėje, tylėjo pakankamai ilgai.
Vidurinių mokyklų mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, kultūros darbuotojai, visa samdomoji inteligentija ir tarnautojai, panašiai kaip ir kitų socialinių sričių darbuotojai, medikai, policininkai, ilgai taikstęsi su elgetiškais atlyginimais, žeminančiu skurdu, socialine nelygybe, biurokratų privilegijomis, valdžios savivale, šalyje klestinčia korupcija, gyvenę „nuo algos iki algos”, ir dirbę greičiau “iš idėjos”, o ne solidaus atlygio bei premijų skatinami, pradeda vis garsiau reikšti nepasitenkinimą esama padėtimi, valdžios vykdoma antiliaudine politika. Deja, jų teisėti reikalavimai eilinį kartą atsimuša į tuščių pažadų, biurokratinių sankcijų bei abejingumo sieną.
Liaudies išmintis skelbia – „Pažadais sotus nebūsi”. Tačiau ką gi daugiau gali streikuojantiems šiuo metu pasiūlyti aukščiausi šalies pareigūnai, kai ateinančių metų biudžetas ir taip jau gana skylėtas, vienu milijardu litų deficitinis?
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Aleksas Bružas, atsakydamas į LR Prezidento V.Adamkaus kreipimąsi į šalies mokytojus, be kita ko, pastebi, kad daugumai streikuojančių yra suprantamas valdžios noras matyti ramią ir nuolankią Lietuvą:
„Jei visi tyliai dirba, niekas nieko nereikalauja ir dėl nieko neprotestuoja, - vadinasi, Lietuvoje gyventi gera, puikiai šalį tvarko ir Vyriausybė, Prezidentas. Deja, taip jau įprasta (gaila, Lietuva, toli gražu ne išimtis!), kad valdžia apie „eilinius piliečius” prisimena tik tada, kai jai iššūkį meta kokia nors ekstremali situacija, nelaimė (žinoma, jeigu apie ją vienu balsu prabyla žiniasklaida), na, ir kai piliečiai išdrįsta susitelkti ir apie savo problemas prabilti taip, kad visi išgirstų. Mums, pedagogams, mokytojams, jų profsąjungoms, deja, tenka naudotis pastarąja Konstitucijos užtikrinama priemone – protesto akcijomis...
Mums jau ne keista, o tik apmaudu klausytis, kai valdžia metai po metų primena apie mūsų švietėjiškos pareigos kilnumą, deklaruoja, jog švietimas – prioritetinė valstybei rūpima sritis. Bet tik mums patiems paliekama prisiminti ir priminti valdžiai bei visuomenei, kad, be pareigų, turime ir teisių. O jos, deja, kaip ir nuo seno gerbtos mokytojo profesijos prestižas, kaip netoli skurdo ribos atsidūrusių pedagogų orumas – yra paminti.”
Be abejo, kalta ne vien tik dabartinė valdžia, bet ir ankstesnės Lietuvos valdžios, kurios iš esmės net nebandė spręsti švietimo ir mokslo problemų, o tik IMITUODAMOS ŠVIETIMO REFORMĄ, sudarė prielaidas tokiai apgailėtinai situacijai, kurios dėsninga atomazga – mokytojų streikai, skurstančių kultūros darbuotojų reikalavimai neleisti jiems badmiriauti. Kylant kainoms ir infliacijai šalyje, daugelis šalies mokytojų, pedagogų, kultūros darbuotojų pasijuto tapę socialiai remtinų žmonių grupe. Jeigu daugelio mokytojų atlyginimų vidurkis tesiekia apie tūkstantį litų „į rankas”, tai ką jau bekalbėti, tarkim, apie bibliotekininkus, tegaunančius vos 700-800 litų?!..
Kultūros darbuotojų profsąjungų kreipimęsi į premjerą G.Kirkilą tvirtinama, kad teatrų, muziejų, bibliotekų ir kultūros centrų darbuotojai tapo mažiausiai apmokama biudžetinių įstaigų darbuotojų grupe valstybėje. Pasak kultūros darbuotojų profsąjungų federacijos pirmininkės Aleksandros Leparskienės, maždaug du trečdaliai iš 14 000 kultūros darbuotojų skursta. Iš 6500 bibliotekininkų net 4000 gauna mažesnį, nei 800 litų mėnesinį atlyginimą. Ne ką geresnė padėtis ir muziejuose, kultūros centruose, teatruose...
Kaip ir mokytojai, taip ir kultūros darbuotojai, nuo pat Nepriklausomybės pradžios yra maldomi pažadais, o problemos – nesprendžiamos. Darbo apmokėjimo sistema, kuri leistų įvertinti darbuotojus pagal jų kvalifikaciją, darbo stažą, nesukurta iki šiol!.. Dabar muziejų darbuotojų atlyginimai priklauso nuo jų muziejų užimamo ploto, bibliotekininkų – nuo bibliotekų darbuotojų skaičiaus, o kultūros centrų – nuo materialinės bazės.
Liūdniausia yra tai, kad labai vangiai, o dažnai tik formaliai vyksta dialogas tarp aukščiausios valdžios ir pedagogų, kultūros darbuotojų profsąjungų atstovų, - tuo skundžiasi ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas A.Bružas, ir kultūros darbuotojų profsąjungų federacijos pirmininkė A.Leparskienė, o drauge su jais ir visas būrys mitinguotojų, susirenkančių prie Vyriausybės rūmų, Seimo ir Prezidentūros, - savo plakatais ir taikiomis demonstracijomis, siekiančių būti išgirstais.
Dar šį rudenį kultūros darbuotojų profsąjungos kreipėsi į Kultūros, Socialinės apsaugos ir darbo bei Finansų ministerijas, tačiau jiems pavyko susitikti tik su kultūros ministru Jonu Juču, kurio išsakyta pozicija menkai tepaguodė besikreipiančius. Kaip teigia kultūros darbuotojų profsąjungų federacijos pirmininkė A.Leparskienė:
„Stebino kultūros ministro pasitenkinimas tada dar tik numatytu tvirtinti biudžetu, kuris padidėjo keliolika milijonų litų pompastiškoms šventėms: Lietuvos vardo 1000-mečiui, “Vilniaus – 2009 metų Europos kultūros sostinės” renginiams. Kultūros žmonėms seniai kelia siaubą tokia vadyba, kai milijonai išmetami į orą, o festivaliai “neapšviečia” nei miestų, nei rajonų, milijonai litų lieka tų pačių žmonių rankose. O tai, kad kultūros būklė ir bėdžiai, dirbantys už 700 litų algą, metų metais laikomi bado dietos rėžimu, nieko nejaudina”.
Daug kam pristigo lėšų, skirstant 2008 metų biudžetą, ne vien tik mokytojams, kultūros darbuotojams, tačiau jų nepristigo įsikerojusiai valdininkų armijai, kuriai metų pabaigoje, nežinia už ką, nežinia, nežinia iš kur atsiranda ketvirtis milijardo, taip vadinamiems, tryliktiems atlyginimams išmokėti, o premjeras G.Kirkilas lengva ranka pasirašo šį potvarkį.
Lietuvos Nepriklausomybė, švenčianti pilnametystės amžių, berods, išlieka vis tokia pat nebrandi, kaip ką tik gimusi. Lietuvoje mes pasigendame elementarios tvarkos, socialinio teisingumo, ir demokratijos, pasitarnaujančios paprastų, eilinių darbo žmonių, liaudies interesams. Todėl manęs visai nebestebina streikų banga, nuvilnijusi per Lietuvą. Tai tik pirmosios socialinio sprogimo kibirkštys Lietuvoje, galinčios sukelti didelį gaisrą, jeigu ir toliau mūsų šalyje bus vykdoma antiliaudiška politiką, teikianti pirmenybę, tarkim, daug abejonių ir liaudies nepasitenkinimą keliančioms “trigalvio slibino” deryboms, sustiprinančioms ne socialines darbo žmonių, kultūros, mokslo ir švietimo darbuotojų garantijas, o monopolininkų ir oligarchų įtaką šalies valdyme!..
Algirdas Paleckis yra Vilniaus miesto vicemeras, Vilniaus miesto Socialdemokratų partijos skyriaus pirmininkas
