Šiandien – Tarptautinė mokytojo diena. Lina Tekorienė, „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, skaičiuojanti jau 23-ečius darbo mokykloje metus, sako, kad net ir naujausios technologijos, moderniausi metodai mokantis ir mokant negali pakeisti svarbiausio dalyko – juodo, daug kantrybės ir valios reikalaujančio darbo.
– Kodėl pasirinkote mokytojos darbą?
– Tai buvo antrasis darbas, kurį dirbančią save įsivaizdavau. Pirmasis buvo medicina. Be to, man sekėsi – ir mokydamasi Kunigiškiuose, ir 1-ojoje vidurinėje mokykloje sutikau puikių mokytojų, kuriuos galima vadinti Mokytojais iš didžiosios raidės. Kai kurie jų dabar yra mano kolegos. Didžiuojuosi, kad kažkada jie ne tik mane mokė, bet ir nurodė gyvenimo kelią.
– Ar šiais modernumo laikais, kai mokinius supa naujausios technologijos, kai didelis gyvenimo tempas, įmanoma mokinius sudominti lietuvių kalba?
– Vaikai dabar auga tokioje maišalynėje, kad dažnas nebežino nieko. Grėsme lietuvių kalbai įvardinčiau ne tik ir ne tiek kitų kalbų įtaką, kiek informacines technologijas. Įsitraukę į kompiuterinius žaidimus, bendravimą socialiniuose tinkluose, mokiniai ne tik nosinių ar kalbelių neberašo – jie į viską ima žiūrėti atsainiai ir abejingai: „Nieko man nereikia, niekas neįdomu, tik linksmai praleisti dieną“. Apie didžiausio savo tautos turto – kalbos – išsaugojimą su mokiniais pradedame kalbėti labai anksti – tik taip įmanoma pasipriešinti visuotiniam nihilizmo virusui.
– Ar turite savo mokymo sistemą? Jeigu taip, papasakokite apie ją.
– Mūsų mokyklos mokytojai domisi visokiausiomis inovatyviomis idėjomis, nuolat ieško būdų, kaip sudominti mokinius. Esame apsupti naujausių technologijų, štai net klasėje turime interaktyviąją lentą. Vis dėlto mokiniai žino mano poziciją: be juodo darbo, be nuolatinio kartojimo, rašymo nieko nebus. Apie savo mokymo sistemą pasakyčiau taip: nors esu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, man svarbiau kalbos mokslas. Tik tada, kai mokinys turi tvirtus pagrindus, kai pradeda pats gerai rašyti ir tuo džiaugiasi, jam atsiskleidžia ir literatūros kūrinių grožis. Jei penktokas prastai skaito ir rašo, bet koks kūrinys jam bus atgrasus.
– Teko girdėti, kad esate mokytoja, iš kurios pamokų vaikams nesinori išeiti. Kaip jums tai pavyksta?
– Labai stengiuosi sutarti su vaikais, kalbėtis su jais. Siekiu šilto, nuoširdaus bendravimo. Man geriausia pamoka – ta, per kurią pavyksta užmegzti dialogą. Ir per pertraukas mano kabinete – apgultis. Vieni neskuba iš kabineto pasibaigus pamokai, kiti ateina jai dar neprasidėjus, o dar ir auklėtiniai užsuka, nes nuolat atsiranda visokių skubių reikalų.
Štai šiandien vienas septintokas, kuris nuolat tvirtindavo nesimokysiąs eilėraščių, nes jų nekenčia, gavo dešimtuką padeklamavęs Maironį. Mačiau, koks jis patenkintas, kad sugebėjo save nugalėti. Visada sakau vaikams, kad man didžiausias džiaugsmas, kai jie mane kuo nors nustebina, ką nors išmoko. Apskritai manau, kad mokytojo darbas tuo ir nuostabus, kad yra nuostabių akimirkų, kurios atperka tą juodą darbą. Tos akimirkos ne tokios jau dažnos. Šiandien tokią akimirką patyriau.
– Apibūdinkite gerą mokytoją. Koks jis turėtų būti?
– Sunkus klausimas. Esu atkreipusi dėmesį, ko nori tėvai, rinkdami savo vaikui mokytoją: kad būtų jauna, graži ir linksma. Profesiniai gebėjimai lyg ir nustumti į antrą planą. Vis dėlto manau, kad geru mokytoju vadinamas tas, kuris yra griežtas, bet teisingas. Neverta būti vien geram. Tai laikina. Vertinga yra būti teisingam.
– Ar daug reikia tolerancijos dirbant su mokiniais?
– Nepaprastai. Tai viena pagrindinių savybių, kurių reikia mokytojui. Didelė mokykla, daug mokinių, ir kiekvienas skirtingas. Daug jėgų atima ir bendravimas su mokinių tėveliais. Dažnai šiuolaikiniams tėvams atrodo svarbiausia, kad jų vaikams mokykloje būtų šilta ir jie būtų pavalgę, o mes, mokytojai, vis dar tikime, kad mokyklos paskirtis – kur kas didesnė.
– Atrodo, kad Lietuvos mokiniams nėra motyvacijos mokytis: žmonės negauna darbo, emigruoja. Kaip paskatintumėte savo mokinius mokytis?
– Žodis „motyvacija“ yra tapęs mūsų galvos skausmu – taip dažnai jį girdime. Sutinku, kad ji išties lemia labai daug. Mokykloje įgyvendiname įvairių projektų mokinių motyvacijai skatinti. Tačiau tai ne vien nuo mokyklos priklauso. Mes darome viską, kad paskatintume mokinius mokytis, tačiau kaip nors paveikti emigraciją – tikrai ne mūsų jėgoms. Mokytojas yra tik šapelis visokių švietimo reformų, politikos ir ekonomikos vėjuose...
– Ar dabartiniai moksleiviai savo drąsa ir laisve skiriasi nuo tų, kurie mokyklos suoluose sėdėjo prieš dešimtmetį?
– Labai. Ir tai ne vien teigiami dalykai. Vaikai iš šeimos atsineša bendravimo kultūrą, požiūrį į mokyklą ir mokytojus, o jie kiekvienoje šeimoje skirtingi. Neretai mokinių bendravimo pradmenys tokie skurdūs, kad atrodo, jog vaikas auga tarsi atskirtas nuo visų. Jo norai būna nepagrįsti ir nelogiški, o bendravimas rodo visišką taisyklių nepaisymą – „nes aš taip noriu!“. Tokiam nieko nereiškia įskaudinti, pastumti... „Prisibelsti“ iki tokio vaiko sielos labai sunku...
– Ar bendraujate su savo buvusiais auklėtiniais?
– Dažnai, o ypač Mokytojo dienos proga sulaukiu skambučių, žinučių, laiškų. Gera, kad ryšys tarp mūsų nenutrūksta. O kiek džiaugsmo būna, kai netikėtai gatvėje sutiktas buvęs mokinys puola į glėbį!
– Kokie jūsų pomėgiai?
– Kelionės, geri kino filmai ir, žinoma, knygos – juk esu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Dar mėgstu tvarkytis aplink namus.
– Ką laikote pačiu didžiausiu savo laimėjimu?
– Savo dukras. Šiuo metu jos – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentės. Dainora – Farmacijos fakulteto penktakursė, Greta – Medicinos fakulteto antrakursė.
– Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti mokykla, kad kiekvienas vaikas joje jaustųsi puikiai?
– Panaši į „Šaltinį“. Aš rimtai: mes labai stengiamės, kad mokiniai mūsų mokykloje jaustųsi gerai. Esame atviri naujausioms technologijoms, klasės puikiai įrengtos, dirba daug atsidavusių darbui mokytojų, turime pasiekimų visose srityse. Trumpai sakant, esame komanda. Antai mano auklėtiniai – jaunieji futbolininkai. Mokykla stengiasi prisiderinti prie jų treniruočių tvarkaraščio, suteikia autobusą. Stengiamės visada suprasti mokinius ir suteikti galimybę atsiskleisti visiems jų sugebėjimams.
B. Slavinskienė
