Automobiliu „Pobeda“ pradinių klasių mokytojas Vaclovas Paulauskas į Vilnių važiuodavo prisidėjęs buvusių mokinių sąsiuvinių. Nešdavo juos ir dalydavo savo mokiniams, dirbantiems parlamente, ministerijose. Tarp Vaclovo mokinių — ir signataras Zigmas Vaišvila, žmogaus teisių gynėjas Kęstutis Čilinskas, žinomas fizikas, lazerių specialistas profesorius Juozas V. Vaitkus, daug gydytojų, mokytojų... Seniausias pradinių klasių mokytojas Šiauliuose savo buvusiais mokiniais didžiuojasi, o praėjusius metus prisimena vartydamas dienoraščių knygutes.
Saugo mokinių sąsiuvinius
„Sveiki, sveteliai“, — sodriu ir aiškiu balsu sako žilagalvis mokytojas Vaclovas Paulauskas, praverdamas prieš gerą šimtmetį uošvio statyto rąstinio namuko duris.
Šiemet į dešimtąją dešimtį įkopęs ponas Vaclovas yra seniausias pradinių klasių mokytojas Šiauliuose, gyvenimo saulėlydyje besimėgaujantis buvusių mokinių ir kolegų dėmesiu bei meile.
Pono Vaclovo namai ir garažas dar pilni buvusių mokinių sąsiuvinių ir darbelių.
V. Paulausko dukra Giedrė Otilija Bazienė prisimena: kai gyvenusi Vilniuje, tėvukas atvažiuodavęs pas ją su „Pobeda“, prikrauta sąsiuvinių. Eidavo į tuometinį parlamentą, ministerijas ir dalydavo sąsiuvinius buvusiems mokiniams. Tie labai apsidžiaugdavo.
Kiek buvusių mokinių su „Pobeda“ aplankyta ir kiek sąsiuvinių išdalinta, ponas Vaclovas neprisimena. Tik gerokai vėliau, kai jau įsitikindavo, kad buvusių mokinių nebesuras ir nebeturės, kam atiduoti turtų, ėmė po truputį sąsiuvinius deginti.
Tarp Vaclovo mokinių — ir garsūs vardai, tačiau būna ir taip, kad koks nors išgėręs žmogus apsikabinęs ima bučiuoti poną Vaclovą autobuse: „Jūs mano pirmasis mokytojas“. Būna ir taip, kad mokytoją atpažįsta prie bažnyčios vartų sėdintis elgeta: “Mokytojau, duokit litą“. “Ir duodu“, — sako V. Paulauskas, tačiau tada labai gailisi dėl buvusio mokinio tokio gyvenimo.
Pradinių klasių mokytojas
Iš Kražių kilęs Vaclovas Paulauskas, baigęs šešias tuometinės Šiaulių berniukų (dabar J. Janonio gimnazijos) klases, be egzaminų įstojo iš karto į trečiąjį Šiaulių mokytojų seminarijos kursą.
Seminarijos baigimo pažymėjimus su mokslo draugais spėjo atsiimti, kai į Šiaulius nukrito pirmosios bombos — 1941-ųjų birželį. Pradinių klasių mokytoju pradėjo dirbti pokario metais III pradinėje mokykloje (kur dabar Jaunųjų technikų stotis), vėliau buvo perkeltas į mokyklą, kurioje dabar įsikūręs Aušros muziejus, o kai pastatė V-tąją vidurinę mokyklą (dabar Didždvario gimnazija), buvo perkeltas į ją. Šioje mokykloje išdirbo ketvirtį amžiaus.
Mokytojo V. Paulausko rankose — kruopščiai surašytas jo mokytų pradinių klasių sąrašas, ir kiek jose būta vaikų. Gale mokytojo susumuota: 26 klasės, 1038 vaikai. Tačiau iš tiesų mokinių, kurie V.Paulauską vadina pirmuoju mokytoju, yra kur kas daugiau.
Iš V-tos vidurinės V. Paulauskas, kaip pats prisipažįsta, buvo perviliotas į Internatinę mokyklą, kurioje išdirbo dar 15 metų — iki pat pensijos. Tik ten vaikų nebeskaičiavęs.
Pakliūti į mokytojo V. Paulausko klasę buvusi net konkurencija. Ir tada mokykloje vyrų — pradinių klasių mokytojų — buvę nedaug, o V. Paulauskas buvęs visų gerbiamas, visiems reikalingas ir nuolat aplipęs vaikais, kurie varžydavosi dėl garbės panešti Mokytojo portfelį.
V. Paulauskas ir V-oje vidurinėje, ir vėliau — internate, įrengė skambutį, kuris pats skambėtų, nustatytas pagal laikrodį.
Brangiausios akimirkos
Paklaustas, kas yra brangiausia mokytojo profesijoje, V. Paulauskas sako: vaikų meilė. Būta tokių momentų, kurių mokytojas niekada nepamirš.
Kartą važiavo su savo mokiniais į ekskursiją, į Vilniaus teatrą. Sustojo Trakuose, o pasivaikščioję visi nutarė susitikti prie sunkvežimio (tada į ekskursijas važinėdavo ne autobusais). „Visi laukia, o tokio Šmatovo, padykusio vaiko, vis nėra. Pasirodo, vaikas buvo iš rusų sentikių šeimos, tėvai jį po cerkves vedžiodavo, o čia pirmą kartą užėjo į katalikų bažnyčią. Taip gražu jam pasirodę, kad užsižiopsojęs pavėlavo...“, — pasakoja mokytojas.
Vis dėlto, sulaukę Šmatovo, nuvažiavo į Vilnių, visus apnakvindino ant grindų. O kai visi sumigo, V. Paulauskas pasakoja pajutęs, kaip Šmatovas, nusivilkęs savo švarkelį, sulankstytą kiša mylimam mokytojui po galva: „Aš čia jums, mokytojau, kad minkščiau būtų“.
Apie tokius dalykus ponas Vaclovas ir dabar kalba graudindamasis.
Dienoraščio tomai
Bene įdomiausia V. Paulausko archyvo dalis — neįkainojami dienoraščiai, kuriuos jis pradėjo rašyti dar paauglystėje, o baigė tik tada, kai nusilpo akys — prieš 10— 15 metų.
Mokytojas lipa į antrąjį aukštą jų atnešti, sakydamas: ten žmonos (92-ejų ponios Stasės — red.past.) rezidencija, niekas neįeis.
Pirmuosius tris tomus dienoraščių ponas Vaclovas vadina „buržuaziniais“. Dienoraščiuose, kuriuos rašydavo kiekvieną dieną — ir pirmosios meilės, ir jausmai, ir nuotaikos, ir ataskaita, kur tą dieną ėjo, ką veikė, ką matė.
Jaunuolio ranka aprašyti ir trėmimai, ir „raudonasis teroras“. Užėjus Tarybų valdžiai, dienoraščius teko slėpti...
V. Paulauskas vėl lipa į antrąjį aukštą ir atneša medinę, gerai iš vidaus išdažytą, dėžę, kurioje paslėptus dienoraščius buvo užkasęs — iš pradžių tėvonijoje Kražiuose, vėliau — Šiauliuose. Tik tada, kai pradėjo dirbti mokytoju ir laikai aprimo, dienoraščius atsikasė....
Tarybiniais metais V. Paulauskas dienoraštį rašė į mažesnes knygeles. Tokių yra penkios, visos gražiai supakuotos ir perrištos plona vielute. „Tik viską palikit taip, kaip buvo“, — perspėja ponas Vaclovas, kurio dienoraščiuose pagal jam žinomą tvarką sudėlioti skirtukai, prirašyti atskiri lapeliai ar jam labai svarbios nuotraukos.
Ant daugelio V. Paulausko darytų nuotraukų nugarėlių yra parašytas dienoraščio puslapis, kuriame galima paskaityti apie nuotraukoje užfiksuotą įvykį.
V. Paulauskas prisipažįsta ne kartą norėjęs baigti tą užsiėmimą. Jau, atrodo, viskas — rašo paskutinį įrašą. Bet ne, dar paskutinę dieną, ir dar paskutinę, ir taip, kol nusilpo akys.
Mokytojo dienos
Vaclovas ir Stasė Paulauskai užaugino du vaikus: Giedrę Otiliją ir Audrių (abu pasirinko pedagogų kelią), sulaukė trijų anūkų.
Kol kalbamės, devyniasdešimtmetis ponas Vaclovas sukursuoja į antrąjį namo aukštą kokius septynis kartus.
„Liftas veikia“, — juokauja, ir kiek pailsėjęs, vėl kyla iš archyvo atsinešti kokio popieriaus.
O sugrįžęs pasiskundžia dukrai: „Nu matai, ką mama išdarinėja“. Ponia Stasė, pasirodo, pro kitas duris jau išėjo plušėti į rudeninius daržus.
Mokytojas nerimauja, kad ir jam jau reikia skubėti, reikia dar obuolius surinkti.
Dukra neslepia: tėveliai kiekvieną dieną darbuojasi sode, o paskui mamytę tai nespėji ir eiti...
Ponui Vaclovui, džiaugiasi Giedrė Otilija, dėmesio nestinga: jis kviečiamas į mokyklos susitikimus, dalyvauja mokytojų senjorų klubo „Šviesa“ veikloje, yra kviečiamas į įvairius miesto renginius, dukart per mėnesį skuba į Muzikos riterių klubą, o kiekvienais metais, kai Didždvario gimnazijoje vyksta buvusių laidų susitikimai, jam atvežama didžiulė puokštė gėlių — pirmajam Mokytojui nuo buvusių mokinių.
Kai atsisveikindami pono Vaclovo klausiame, ką jis įrašytų savo dienoraštyje apie šią dieną, mokytojas šypsosi: „Parašyčiau, kad reikėjo prisiminti ir skaudžius, ir malonius prisiminimus“. Ir sako, kad ir dabar kelias dienas gyvensiąs šio susitikimo prisiminimais.
