Profesorius savo atradimais dalijosi dvi dienas vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Mokymas ir mokymasis įtraukioje mokykloje“, kurią organizavo Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetas ir katalikiškas vaikų darželis „Mažutėliams“.
Įtraukusis ugdymas yra kelionė
Prof. C. Borgas, kalbėdamas apie įtraukųjį ugdymą, nepripažįsta jokių „jei“ ar „bet“. Jis teigia, kad įtraukusis ugdymas yra vienintelė perspektyva, galinti užtikrinti tvarią ir taikią visuomenės aplinką, nes tai – vienintelė žmogaus teisėmis grįsto švietimo alternatyva. „Visi esame kelionėje į įtraukųjį ugdymą, bet esame skirtinguose tos kelionės etapuose, – sako profesorius. – Tai yra tapsmas, procesas, kuris niekada nesibaigia.“
Pasak jo, mokykla, kuri nori būti įtrauki, pirmiausia turi tikėti įtraukiuoju ugdymu, šio ugdymo principai turi atsispindėti jos vertybėse, nuostatose, taisyklėse, be to, labai svarbus nuolatinis kritinis visų šių bazinių dalykų vertinimas.
Profesoriaus teigimu, labai svarbu įstaigoje kurti įtraukiojo ugdymo erdves: „Mokykloje turi būti sukurta saugi ekosistema, kur nėra smurto, kur viešpatauja demokratija, puoselėjama viltis, kuri yra drąsi, patikima, kurianti galimybes. Įtraukios mokyklos negalima sukurti ten, kur vaikai ir darbuotojai jaučiasi nesaugūs, kur nėra užuojautos ir meilės, jei pačioje mokykloje nėra demokratijos, nes įtraukusis ugdymas grįstas demokratija.“
C. Borgas pabrėžia, kad įtraukusis ugdymas neįmanomas ten, kur vyrauja hierarchiniai santykiai, viešpatauja baimės ir paklusnumo atmosfera ir kur tikima fatalizmu, kuris įtvirtina bejėgiškumą ir pasyvumą, tikėjimą, kad nuo mūsų niekas nepriklauso, tad turime paklusti sistemai. Įtraukusis ugdymas neįmanomas, jei į vaiką žiūrime kaip į žmogų, kuris turi trūkumų, kurį reikia pataisyti, asimiliuoti pagal mūsų viziją, paversti mūsų kultūrai tinkamu individu. Toks požiūris, profesoriaus manymu, kaip tik ir skatina fatalizmą, nuostatą, kad nieko negalima pakeisti. „Trūkumus akcentuojantį požiūrį turime keisti požiūriu, paremtu vertybėmis, kiekvieną žmogų turime vertinti kaip vertybę, kuris gali prisidėti prie bendros gerovės kūrimo“, – teigia įtraukiojo švietimo ekspertas.
Pasak jo, dar vienas įtraukiojo ugdymo priešas – žmonų lyginimas ir konkurencija: „Nuolat tarpusavyje lyginame mokinius, mokyklas, švietimo sistemas, ir tai sukuria labai daug nerimo, o mokyklos, užuot rinkusios ugdymą, renkasi vaikų parengimą testuoti. Tai nesuderinama su įtraukiuoju ugdymu, tai žaloja milijonus viso pasaulio vaikų, nes jie negali pasiekti tokių rezultatų, kokių iš jų tikimasi.“
Įvairovė – vertybė
C. Borgo teigimu, įtraukusis ugdymas nėra abstrakti idėja, tai klasėje vykstanti patirtis, nuolatinė transformacija, nes tradicinė sistema reikalauja tik perduoti žinias, o įtraukusis ugdymas siūlo kurti dialogu paremtą sistemą, kurioje visi aktyviai dalyvautų.
Profesorius pabrėžia, kad tapti įtraukia mokykla galima neišleidžiant nė euro arba investuojant labai nedaug: „Kalbu ne apie investicijas, o nuostatas, santykius, pažiūras, vizijas, kurias formuojame savo galvoje. Įtrauktis reiškia, kad į kiekvieną žmogų žiūrim kaip į vertingą asmenybę, puoselėjame priklausymo bendruomenei jausmą, mažiname atskirtį, siekiame skatinti dalyvavimą ir aktyvumą. Įtrauktis – tai kultūros, taisyklių, praktinių metodų perkonstravimas siekiant tapti mokykla, kuri yra atvira, prieinama visiems, kur kiekvienam užtikrinamas kokybiškas švietimas.“
„Įtrauki aplinka užtikrina, kad į vaikus, kurie turi mokymosi problemų, žiūrėtume taip pat, kaip ir į kitus vaikus, o ne į tam tikrą išskirtinę grupę“, – pabrėžia Izraelio vaikų ir suaugusiųjų, turinčių mokymosi sutrikimų ir ADHD, asociacijos „Nitzan“ vadovė dr. Maly Danino. Ji sukūrė unikalų metodą, kaip ugdyti įvairių mokymosi sutrikimų turinčius vaikus, kurį aprašė knygoje „Vesk savo vaiką į sėkmę“ (2016 m. knyga išleista ir lietuviškai).
Pasak M. Danino, labai svarbu užtikrinti mokymosi būdų įvairovę, nes nėra vieno būdo mokytis. Į kiekvieną vaiką reikia žiūrėti kaip į asmenybę, stiprinti jo vidines galimybes, vidinį pasaulį, kad jis išnaudotų savo gebėjimus ir išmoktų būti savarankiškas, pasitikėtų savimi.
„Patirtis rodo, kad naudinga investuoti į mokymosi sutrikimų turinčius vaikus, jų ugdymą, nes tai galų gale virsta BVP, – sako M. Danino. – Gal šie vaikai, kurie yra skirtingi, kitoniški, taps sėkmingais inovatoriais, dizaineriais, išskirtinėmis asmenybėmis, kurios pamatys pasaulį kitaip ir prisidės prie vertės pasaulyje kūrimo. Visai gali būti, kad jūsų klasėje sėdi Edisonas, Disnėjus ar netgi Einšteinas. Žvelkime į mokymosi sunkumų turinčius vaikus kitokiomis akimis.“
Edukatorė, rašytoja iš Nyderlandų Wilma Muder, išplėsdama įtraukties sąvoką, sako, kad įtrauktis yra galimybė gyventi tokiame pasaulyje, kur kiekvienas yra vertingas, kur vertinamas visas mus supantis pasaulis – taip pat ir gamta, augalai ir gyvūnai, nes visi turi teisę egzistuoti šalia mūsų ir su mumis.
W. Muder ragina nustoti kalbėti apie mažumas: „Mažumos taip pat yra tik mūsų požiūrio išraiška. Ar mums patinka, ar ne, kiekvienas iš mūsų kada nors gyvenime taip pat gali tapti mažuma. Ateis diena, kai tapsi senas, kai susirgsi ir turėsi tam tikrų poreikių.“
Švietimo sistemos prieinamumas
Fizinės aplinkos prieinamumas
Informacijos prieinamumas
Neįgaliųjų įdarbinimas
Neįgaliųjų sportas
Kultūros ir laisvalaikio prieinamumas
Mokytojų kompetencijų ugdymas
Prof. Thomas Schrei, dirbantis privačioje Vienos mokytojų rengimo kolegijoje, atkreipia dėmesį į tai, kad ypač svarbu ugdyti mokytojus, pasirengusius dirbti įtraukiojo ugdymo aplinkoje. Pasak jo, Austrijos švietimo sistema yra dvilypė – tebėra mokyklų, kuriose mokosi tik specialiųjų poreikių turintys vaikai, bet tai nereiškia, kad tokia sistema liks ir ateityje. Todėl ruošiant ateities mokytojus labai svarbu, kad pedagoginė praktika prasidėtų kuo anksčiau, kad būsimieji mokytojai galėtų susitikti su įvairiais vaikais ir galėtų apmąstyti savo požiūrius ir nuostatas, kad geriau suvoktų, jog įvairovė yra ne blogybė, o vertybė, suteikianti daug galimybių su skirtingais vaikais dirbti vienoje klasėje.
„Turime rengti mokytojus, kurie gebėtų reaguoti į vaikų poreikių įvairovę, į kiekvieną vaiką žvelgtų kaip į asmenybę, matytų kiekvieno vaiko poreikius. Mokytojas turėtų mokėti atpažinti įvairias kliūtis, kylančias dėl negalios, socialinės padėties, kalbos barjero, ir rasti būdų tas kliūtis įveikti, kad kiekvienas vaikas įgyvendintų savo potencialą ir nepatirtų atskirties“, – teigia T. Schrei.
Marijke Wilssens iš Belgijos Arteveldo taikomųjų mokslų universiteto sako, kad mokytojams spręsti įtraukiojo ugdymo keliamus iššūkius gali padėti profesinio tobulinimo programos. Arteveldo taikomųjų mokslų universitete įgyvendintas projektas „Potential“, kurio pagrindu sukurta efektyvi profesinio tobulinimo programa. Taikant šią programą su mokyklų bendruomenėmis dirba efektyvumo treneriai, į mokyklas vyksta profesinio ugdymo komandos, kurios rengia intensyvius mokymus. Tokiems mokymams sukurtas žinių išteklių centras, sukurta mokomųjų filmų, taip pat filmuojamas klasės darbas, o vėliau ši medžiaga kartu analizuojama.
Reikia mokytis iš gerųjų pavyzdžių
Įtraukiojo ugdymo ekspertė iš Turkijos prof. dr. Hatice Sofu įsitikinusi, kad įtraukusis ugdymas turi abipusės naudos tiek vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, tiek neurotipiniams vaikams, jei jis yra kruopščiai planuojamas. Ji mano, kad mokytojams geriausia mokytis iš gerųjų pavyzdžių. Ji pateikia savo sūnėno, turinčio autizmo spektro sutrikimą, mokytojos pavyzdį. Valstybinėje mokykloje dirbusi mokytoja klasėje turėjo 48 vaikus, trys iš jų (tarp jų ir H. Sofu giminaitis) turėjo įvairių sunkumų ir poreikių.
„Mokytoja su šiais trimis vaikais dirbo ne tik klasėje, bet ir papildomai, ir jai pavyko taip organizuoti jų ugdymą, kad jie sugebėjo baigti mokyklą ir įgyti reikalingus sertifikatus. Mokytoja šiuos vaikus lankė namuose, kvietėsi į savo namus, bendravo įvairiomis temomis. Ji sėkmės pasiekė pirmiausia todėl, kad ėmėsi papildomų žingsnių, taip padėdama jiems baigti mokyklą, – pasakoja profesorė. – Yra tokių išskirtinių atvejų, pavyzdinių mokytojų, kurių pavyzdžiu tikriausiai turėtume ugdyti būsimus pedagogus.“
Sėkmė priklauso nuo visų susitelkimo
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Bendrojo ugdymo departamento Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė džiaugiasi, kad Lietuva ryžtingai pasuko įtraukiojo ugdymo keliu – plėtojant demokratiją, siekiant pašalinti teisines kliūtis švietime lygiomis teisėmis dalyvauti įvairių galių ir ugdymosi poreikių turintiems asmenims, 2020 m. birželį buvo priimti Švietimo įstatymo pakeitimai.
„Šie pakeitimai įteisino įtraukties švietime principą, panaikino atskiras asmenų grupes leidusius diskriminuoti straipsnius, nustatė tinkamų sąlygų kiekvienam besimokančiajam kūrimą, – sako G. Šeibokienė, primindama, kad Švietimo įstatymo pakeitimai visa apimtimi įsigalios nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. – Iki to laiko turime sutelkti visas pajėgas: mokslininkus, vietos politikus, mokyklų vadovus, pedagogus, mokyklų bendruomenes atlikti svarbius parengiamuosius darbus, kad kiekvienas vaikas galėtų ugdytis kartu su savo bendraamžiais jam artimiausioje ugdymo įstaigoje.“
Pasak specialistės, būtina veikti šiomis kryptimis: nuostatų į įtrauktį švietime stiprinimas; pedagogų kompetencijų plėtojimas ugdyti įvairių ugdymosi poreikių turinčius mokinius; studijų programų, skirtų pedagogams rengti, atnaujinimas; švietimo pagalbos teikimo modelio veiksmingumo didinimas plėtojant pagalbos teikimo formas ir aprėptis; fizinių ir informacinių mokyklų aplinkų pritaikymas pagal universalaus dizaino principus.
„Ar mums pasiseks, priklauso nuo visų mūsų susitelkimo, todėl įtrauktį tapatinčiau su sutelktimi, visų mūsų noru kalbėti, tartis, ieškoti kelių, kaip greičiau ir kryptingiau keliauti į tuos demokratijos laukus, kur kiekvienas žmogus yra vertybė ir kur kiekvienas vaikas yra laukiamas. Linkiu tikėti, kad kartu viską galime“, – sako G. Šeibokienė.
Visų konferencijos dalyvių pranešimų įrašus lietuvių ir anglų kalbomis galima peržiūrėti Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto „YouTube“ kanale.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
