Šiandien vis madingiau vartoti žodį „nano“. Daugelis pasaulio mokslininkų įvairių medžiagų milijardinių metro dalelių panaudojimą vadina revoliucija medicinos, kosmetikos, pramonės srityse.
Kiti mokslininkai teigia priešingai – nanomokslas gali nepataisomai pakenkti žmonijai arba net ją sunaikinti. Kalbama net apie „Grey-goo“ – nanodalelių pilkąjį debesį, valgantį viską ir savarankiškai besidauginantį.
Pasaulis eina iš proto
Mokslininkai dar iš Romos laikų randa nanodalelių stikle, tačiau plačiai taikyti medžiagų dalelių junginius ir kalbėti apie tai pradėta tik prieš 20 metų.
Chemijos instituto vadovas Arūnas Jagminas sako, kad nanomoksle svarbiausia yra medžiagų nanodarinių sintezė. „Kitas svarbus dalykas – gautų darinių ir struktūros pažinimas. Tačiau svarbiausia yra gautas žinias pritaikyti praktikoje. Kitaip nėra prasmės viso to tirti“, – sako A. Jagminas.
Mokslininkas teigia, kad pasaulis ne veltui eina iš proto dėl nanodarinių. Panaudojus medžiagos nanodaleles galima gauti visiškai kitokių jos savybių.
Padės gydyti vėžį
Lietuvoje nanotechnologijas bandoma pritaikyti vėžio dariniams rasti ir gydyti. Ieškoma tokių nanodarinių, kuriuos galima būtų suleisti į kraują, o jie keliaudami organizmu prisikabintų prie vėžio ląstelių. Apšvietus žmogų infraraudonaisiais spinduliais būtų galima matyti vėžio židinius. Planuojama, kad ateityje bus galima į organizmą suleisti nanodarinių, kurie nukeliautų į vėžio ląstelių židinį ir jį sunaikintų.
„Kol kas tai sudėtinga. Nes vėžio darinyje yra ir gerųjų ląstelių, o dabar sukurti nanodariniai žudo ir jas. Tai gali sukelti kitų vėžio formų. Darbą sunkina ir tai, kad skirtingam vėžiui reikia sukurti skirtingus medžiagų nanodarinius“, – aiškina A. Jagminas.
Nano buityje
Pasaulis jau kalba apie nanodarinių robotus, kurie gali pakeisti istoriją ir į bet kokios ligos židinį nunešti reikiamą vaistų dozę, vis įdomesni nanojunginiai jau skverbiasi į vartotojo kasdienybę. Jau sukurta kelnių, kurios panaudojus nanojunginius neperšlampa. O štai titano oksido nanojunginių voniose išmirkyti balti marškiniai apipilti raudonuoju vynu ir veikiami dienos šviesoje esančių ultravioletinių spindulių greitai taps ir vėl balti. Titano oksidas aktyviai skaldo nešvarumus, todėl naudojamas dangoraižių langams, mašinų stiklams gaminti.
„Toks stiklas yra 3 kartus brangesnis, tačiau greitai atsiperka. Nereikia plauti dangoraižių stiklų, titano oksido nanodariniai nešvarumus suskaldo į vandenį“, – teigia A. Jagminas.
Buityje galima naudoti titano oksido nanojunginių prisotintą šluostę. Ji be papildomų priemonių panaikins riebalus lėkštėje. Šluostę išplovus ir išdžiovinus be vargo galima valyti visus namuose esančius paviršius.
Kremai su nanodalelėmis
„Deja, nano pasaulis per mažai ištirtas, – pasakoja A. Jagminas. – Kremai su sidabro dalelėmis populiarūs dėl antibakterinių savybių, nes sidabras naikina bakterijas, mažina alergiją. Tačiau junginiai tokie maži, kad gali prasiskverbti į ląstelės branduolį ir sukelti vėžio susirgimų. Niekas nežino, ar genetiškai modifikuoti kukurūzai, kuriuose yra kitos medžiagos nanojunginių, nepadarys ilgalaikės žalos. Nes nėra aišku, ar organizmas svetimkūnius virškina. Štai draudimo įmonės atsisako drausti mokslininkus, dirbančius su anglies junginio fulereno nanodalelėmis.“
Fulereno aptinkama suodžiuose. Įrodyta, kad Anglijoje 18 a. dėl jo vėžiu sirgo kaminkrėčiai.
Specialistai išvyksta
Biologinių jutiklių ir biokuro tyrimais užsiimantis Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto Strateginės plėtros ir mokslo reikalų prodekanas profesorius Arūnas Ramanavičius sako, kad Lietuvoje dar sunku rasti konkrečių lietuviškų nanotechnologijos gaminių.
Tikimasi, kad biokuro elementai gali būti taikomi medicinoje implantams parūpinti energijos. Biologiniai jutikliai gali būti taikomi, pavyzdžiui, cukraus kiekiui kraujyje tirti nepaėmus kraujo mėginio. Kad būtų atliktas toks tyrimas, užteks pirštu paliesti jutiklį ir atsakymas greitai bus aiškus.
„Šios srities mokslas – labai rizikingas. Iš 10 projektų tik 2 gali pasiteisinti. Tačiau tie 2 gali atpirkti visus 10 projektų. Jei Lietuva neatliks jokių tyrimų ar bandymų, būsime kaip Kinija prieš 20 ar 30 metų“, – sako A. Ramanavičius.
Tačiau A. Ramanavičius teigia, kad Lietuvos mokslininkai savo darbais gali didžiuotis pasaulinėje šios srities arenoje. „Dažnai nuvykus į užsienio laboratorijas, manęs prašo specialistų, – pasakoja A. Ramanavičius. – Ne paslaptis, kad dėl daug geresnių sąlygų nemažai atvykusių lietuvių ten ir lieka. Tačiau į mūsų šalį taip pat nori atvykti daug gerų nano srities mokslininkų iš kitų šalių. Deja, kai kuriems iš jų Lietuvos migracijos tarnybų tvarka yra neįveikiama.“
