Humanitarinių ir socialinių mokslų sritis jau gerą dešimtmetį jaučia didelį mokslo valdininkų spaudimą. Mokslo tyrimo institutai gyvena nesibaigiančių reformų sąlygomis, nepaliaujamai keičiamos mokslo darbų vertinimo taisyklės, siūloma kuo skubiau integruotis į pasaulinį mokslą ir patiems susirasti pinigų, mažinamas finansavimas.
Šiuo metu parengtas Mokslo ir studijų įstatymo projektas, kurį skubos tvarka siūloma Seimui svarstyti, jau nebeslepia ilgus metus mokslo valdininkų puoselėto strateginio tikslo – ne tik sunaikinti humanitarinės ir socialinės srities mokslo tyrimo institutus, bet ir išgyvendinti laisvų mokslinių tyrinėjimų galimybes, kurios tuose institutuose puoselėjamos. Mokslo institutų valdymą nutarta atiduoti į vadinamųjų socialinių ir kitokių partnerių rankas, kad nuo institutuose dirbančių mokslininkų jau nebepriklausytų nei instituto raidos klausimai, nei tyrinėjimo krypčių formavimas.
Atgautos nepriklausomybės metais Lietuvos humanitariniams ir socialiniams mokslams iškilo būtinumas persitvarkyti – įsisavinti naujus tyrimo būdus bei metodus, keisti tyrinėjimų kryptis ir priderinti jas prie europinių bei pasaulinių. Tyrimų projektų gausa, naujų mokslo krypčių plėtra ir ir mokslinių darbų publikacijos rodo, jog persitvarkoma gana sparčiai. Tačiau visą laiką buvo stengiamasi išlaikyti esminį šių mokslų misijos pobūdį – pirmiausia kreipti dėmesį į Lietuvos visuomenei svarbiausių problemų bei skaudulių tyrinėjimus, taip pat analizuoti globalizacijos bei eurointegracijos keliamus iššūkius. Kaip tik toks misijos supratimas mokslo valdininkams, kurie, matyt, išreiškia apskritai valdžios požiūrį, ir yra nepriimtinas, kadangi humanitarinių ir socialinius mokslų tyrinėjimus įvairiausiais administraciniais būdais stengiamasi varžyti ir išnacionalinti.
Prieš kurį laiką didžiulėmis akademinės bendruomenės pastangomis pavyko apsisaugoti nuo prievartinio mokslo tyrinėjimų suanglakalbinimo – buvo numatyta užskaityti ir vertinti tik anglų kalba skelbiamus mokslo darbus. Priėmus tokį įstatymą, kelerius metus mokslo valdininkai būtų galėję aiškinti, koks menkas, niekaip nesugebantis „įsipasaulinti“ yra Lietuvos humanitarinis ir socialinis mokslas ir kokie menki šioje srityje dirbantys mokslininkai, tad tos srities jau nebeverta ir finansuoti. Būtų įgyvendintas ir kitas dalies mūsų politinio elito puoselėjamas tikslas – atskirti humanitarinių ir socialinių tyrinėjimų rezultatus (publikacijas), nuo visuomenės. Juk anglakalbiai specializuoti leidiniai paprastam skaitytojui nėra prieinami. O savo socialinės sveikatos būkle nesidominčia ir tos būklės nežinančia visuomene daug lengviau manipuliuot politinių technologijų ir įvaizdžių kūrimo priemonėmis.
Suprantama, keliems valdžios išskirtiesiems už įvairius nuopelnus padedant riboti laisvus mokslinius tyrinėjimus būt buvusi suteikta galimybė steigti kokį vadinamąjį priešakinių tyrimų institutą, kurio ir pakaktų Lietuvos mokslo „europietiškumui“ bei „pasauliškumui“ demonstruoti. Tačiau kaip tik pasaulinė praktika rodo, jog tokio pobūdžio mokslo įstaigos veikia tik tose šalyse, kuriose gausi akademinė bendruomenė, gerai suvokianti savo priedermes visuomenei, taip pat nacionalinei kultūrai, ir išplėtota mokslinių tyrimų infrastruktūra. Lietuvai pirmiausia derėtų ne silpninti, o įsiklausant į mokslininkų nuomonę stiprinti esamas mokslo tyrimo įstaigas ir aktyvias mokslininkų grupes, ypač rūpinantis deramu jaunų mokslininkų rengimu.
Parengtą dabartinį įstatymo projektą akademinei bendruomenei buvo leista svarstyti tik keletą dienų – mokslo valdininkų manymu, tų kelių dienų visiškai pakanka ir nuomonėms apie projektą išsakyti, ir į jas atsižvelgti. Mokslo tyrimo institutų direktorių konferencija ir didžiuma akademinės bendruomenės sukritikavo šį projektą, tačiau atsižvelgti į kritiką projekto kūrėjai niekaip negali – tada veltui pastangos vienu ypu baigti su institutais ir mokslinių tyrimų laisve. Esminis šiuo atžvilgiu yra institutų valdymo keitimas.
Institutus valdo mokslo tarybos, kuriose dauguma – instituto mokslininkų rinkti atstovai. Ministerija skiria penkis mokslininkus iš kitų įstaigų. Tarybos renka direktorių, kuris tampa tarybos nariu. Projekte siūloma 9-12 narių tarybą sudaryti taip, kad du trečdaliai jos narių būtų vadinamieji socialiniai ir kitokie partneriai, kitaip tariant, paskirti žmonės, galimai net ne mokslininkai. Direktorius jau skiriamas ir negali būti tarybos nariu. Beje, direktoriui jau nebūtinas ir mokslo laipsnis. Tad visiškai nuvertinami institutų mokslininkai – jie nebegali nei nustatinėti plėtros gairių, nei tyrinėjimų krypčių. Mokslininkai atsiejami nuo mokslo įstaigos. Svarstant strateginius institutų plėtros reikalus svarbiausia tampa paskirtųjų tarybos narių nuomonė, jų išmanymas ar neišmanymas, taip pat jų noras ar nenoras tvirtinti institutą. Tačiau gali susiklostyti ir tokios aplinkybės, kai institute nebebus įmanoma priiminėti jokių reikalingų sprendimų – taryboje niekad nesusirinks būtinas kvorumas.
Kitas svarbus dalykas tas, kad paskirtieji tarybos nariai niekaip ir niekam neatsako už savo „vadovaujamą“ veiklą. Įgyvendinama sveiku protu nesuvokiama valdymo „reformos“ logika – valstybė nusiima atsakomybę už institutų valdymą ir permeta ją ant niekam ir niekaip neatsakingų į tarybas paskirtų žmonių pečių. Tie du trečdaliai tarybos narių gali praskolinti institutą, sudarinėti fiktyvias sutartis su kitomis įstaigomis, naikinti perspektyvias mokslinių tyrinėjimų kryptis, žlugdyti susiklosčiusias mokslininkų grupes – ir už nieką neatsakys. Juk kolektyvinis organas niekada neatsako už savo sprendimus. Juolab sudarytas iš svetimų žmonių. Kodėl prireikė kurti tokį akivaizdų korupcijos mechanizmą? Todėl, kad tas mechanizmas visiškai demoralizuos mokslininkų bendruomenę, o įstatymo įtvirtintojams suteiks galimybių greitai ir nesibaiminant jokios atsakomybės „sutvarkyti“ dalį mokslo institutų turto ir jiems skiriamų biudžeto pinigų.
Siūlomas institutų valdymo būdas nepaprastai žalingas tiksliųjų ir eksperimentinių mokslų srities mokslo tyrimo institutams, kurie vis aršesnės konkurencijos sąlygomis rinkai teikia išradimais ir unikalių eksperimentų rezultatais grindžiamą „produkciją“. Tarybose gali atsirasti konkurentų atstovų ar šiaip žmonių, susigundysiančių prekiauti informacija apie naujausius tyrinėjimus ir jų rezultatus. O pačių institutų mokslininkai niekaip nuo tokių paskirtų „partnerių“ nebegalės apsisaugoti – teks mokslo valdininkų prašyti „stogo“ ir, matyt, ne už ačiū.
Nauju mokslo institutų bei tyrinėjimų laisvės naikinimo vajumi siekiama neleisti įsitvirtinti aktyvėjančiam humanitarinės srities institutų bendradarbiavimui su Mokslo ir studijų fondu. Fondas skelbia konkursus Lietuvos visuomenei svarbios tyrinėjimo krypties „Tautinio identiteto išsaugojimas globalizacijos sąlygomis“ bei „Lituanistikos programos“ projektams ir šitaip skatina mokslininkų grupes imtis naujų aktualių tyrinėjimų, kurie palaiko laisvos mokslinės veiklos dvasią. Vargu bau tie tyrinėjimai bus deramai plėtojami naikinant susiklosčiusius tyrinėtojų kolektyvus ir atimant iš mokslo institutų teisę rengti doktorantus.
Įstatymo projekte nieko nekalbama apie akademinės bendruomenės savivaldos stiprinimą. Net Lietuvos mokslo taryba, kurioje šiuo metu dauguma yra renkamų, o ne skiriamų mokslininkų, paverčiama Vyriausybės įsteigta ir sudaryta institucija, niekaip nebegalinčia veikti mokslo politikos. Galima tvirtinti, jog siūlomas įstatymas visiškai atitinka pagrindines didžiosios politikos gaires: kuriami valdininkams naudingi korupciniai mechanizmai, padedantys išvengti realios atsakomybės, o sykiu naikinamos pilietinės visuomenės savikūros ir bendruomenių savivaldos galimybės. Tad ir mokslo srityje – „Visą valdžią ir likusį valstybės turtą – valdininkų sudarinėjamoms ir niekam neatsakingoms taryboms!“
