Lietuva yra bene vienintelė šalis, kur viešosios kalbos vartosena yra taip stipriai instituciškai kontroliuojama, teigia lingvistas Giedrius Tamaševičius. Kažkas panašaus, anot mokslininko, dar yra Rusijoje.
G. Tamaševičius VDU ir Lietuvių kalbos institute apsigynė daktaro disertaciją tema „Žiniasklaidos lyderių lingvistinė kompetencija visuomenės transformacijų kontekste“. Mokslininko manymu, laidų vedėjų kalba neturėtų būti varžoma, nes jie yra pakankamai kompetentingi, kad patys parinktų, kokius žodžius vartoti, o kokių – ne. Apie laidų vedėjų kompetenciją ir pokyčius viešojoje kalboje su mokslininku kalbėjosi LRT Radijo žurnalistė Živilė Kropaitė.
– Koks buvo Jūsų darbo tikslas?
– Mano noras buvo išsiaiškinti, kodėl ta kalba, kurią mes girdime televizijos ir radijo pokalbių laidose, yra tokia, kokia yra. Ir, kita vertus, kodėl reikalavimai jai iki šiol yra taikomi gana griežti.
Laidos buvo pasirinktos, visų pirma, pagal tas asmenybes, kurių atranką padariau ir išskyriau žymius televizijų veidus, t.y. Marijoną Mikutavičių, Vytautą Šapranauską, Arną Klivečką ir Alfredą Bumblauską. Kiekvienu tuo atveju stengiausi savo tiriamuoju laikotarpiu (tai buvo trejų metų laikotarpis) atrinkti tas laidas, kuriose jie patenka į kuo skirtingesnes bendravimo situacijas.
Aš vartoju „lyderio“ sąvoką, kalbėdamas apie juos, nes jų televizijoje yra daug. Ir ne tik kaip vedėjų, bet kaip ir kviečiamų į laidas žmonių. Galima būtų iškart paklausti, kodėl tarp tų keturių [lyderių] neatsirado nė vienos laidos vedėjos moters. Tai lėmė mano stebėjimas per tą 2009–2011 metų laikotarpį. Pagal tuos [mano išskirtus] kriterijus neatsirado nė vienos laidos vedėjos, kuri taip plačiai būtų dalyvavusi tokiose skirtingose laidose, atsidūrusi tokiose skirtingose komunikacinėse situacijose.
– Ar dažnai būna rašomos mokslinės disertacijos šia tema?
– Iš tiesų mano disertacijos gynimo metu buvo išsakyta vienos iš gynimo komiteto narių nuomonė, kad tas darbas tam tikra prasme prilygsta revoliucijai. Mano oponentas prof. Žygintas Pečiulis paminėjo, apčiuopė tą skirtumą. Jei ši disertacija būtų rašoma prieš 15–18 metų, ji vadintųsi „Didžiosios kalbos klaidos pokalbių laidų vedėjų kalboje“. Pokytis [yra tas], kad aš kalbu ne apie klaidas, o apie tai, kaip jie kalba ir kaip tas kalbėjimas atskleidžia jų kompetenciją.
– Tas darbas pavadintas revoliuciniu. Gal ir jo išvados revoliucinės?
– Aš pats nesakyčiau taip drąsiai dėl to revoliucingumo. Tai tiesiog pirmas pasiūlymas pažvelgti kitaip į radijo ir televizijos kalbą kaip atspindinčią pasikeitusią mūsų visuomenę, pokyčius, įvykusius pačioje žiniasklaidoje.
– Kokie Jums atrodo svarbiausi pokyčiai?
– Kalba televizijoje pakito dėl to, kad visuomenė pakito. Pasikeitė bendravimas viešumoje, jo normos. Mes esame mažiau sukaustyti tam tikrų bendravimo formalumų, dažniau linkę į vienas kitą kreiptis vardu, vartoti „Tu“. Taip pat ir kalba tampa privatesnė, artėja prie to, kaip mes esame linkę bendrauti privačioje erdvėje. Kaip pavyzdį galima pateikti bendravimą Lietuvos parlamente, kur yra įprasta posėdžiui pirmininkaujančiam į Seimo narius kreiptis vardu.
Buvo labai gražus tokio bendravimo pavyzdys, kai Londone buvo minimas karalienės Elizabeth II deimantinis karaliavimo jubiliejus. To koncerto metu dauguma atlikėjų kreipdavosi į karalienę ir vienas iš jų, žinomas britų komikas, pavartojo: „You know, Liz...“ (liet. „Žinai, Liza...“). Tai buvo labai gražus ženklas, pavyzdys to, kad ir Didžiojoje Britanijoje, su tom šimtametėm monarchijos tradicijom [kalba tampa privatesnė]. Tai nereiškia, kad karalienė sulaukė mažiau pagarbos ar buvo įžeista. Tiesiog visuomenė yra kitokia. Ir šiandien toks bendravimas darosi įprastesnis.
Kitas dalykas – šiandien (ne tik radijuje ir televizijoje) žmonės atsiskleidžia ne kaip tam tikro socialinio sluoksnio atstovai, ne kaip tam tikros profesijos atstovai, kas, galima įsivaizduoti, buvo įprasta prieš 25 metus, bet kaip individualybės. Ir tam tikra prasme kalba kiekvienam iš mūsų padeda konstruotą savo asmenybę.
Labai įdomų tyrimą dabar atliekame su kolegomis. Tiriame sovietinio laikotarpio televizijos laidų kalbą ir girdime, kokie dauguma iš tų kalbėtojų buvo vienodi. Iš tikrųjų viešosios kalbos standartas buvo tam tikra prasme sustabarėjęs. Žmonėms buvo labai sunku iš jo vaduotis. Ir tikrai pavienius asmenis (tą ir istorikai yra pastebėję) pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose būtų galima pavadinti kaip „kalbos asmenybėmis“, gebančiomis išsivaduoti iš to sukaustyto kalbinio etalono.
Kalbant apie žiniasklaidą, visų pirma, požiūris į žiūrovą, auditoriją, santykis su auditorija pasikeitė. Iš anksčiau buvusio „mokytojo ir mokinio“ santykio arba „pamokslininko ir bendruomenės“, besiklausančios pamokslo, santykio jis pasikeitė į lygiaverčių pašnekovų, kartais netgi įvardinama – „linksmintojo su linksminamaisiais“ santykį. Žinoma, Lietuvoje tie pokyčiai, mano manymu, nėra tokie ryškūs kaip kitose šalyse, nes pas mus kalbos kontrolės sistema yra institucionalizuota. Kiekvienas laidos vedėjas daugiau ar mažiau jaučia į petį alsuojantį kalbos inspektorių ir neišvengiamai turi į tai atsižvelgti.
– Lietuva turbūt ne vienintelė šalis, kur taip smarkiai institucionalizuota kalba?
– Kiek man arba mano kolegoms yra tekę girdėti, tai viena. Na, kitose šalyse institucinės viešosios kalbos kontrolės nėra. Rusijoje yra įsteigta vyriausybei pavaldi institucija, turinti kontroliuoti viešąją kalbos vartoseną. Tai galbūt kažkas panašaus, bet jokioje kitoje šalyje tie dalykai nėra šitaip kontroliuojami.
– Ar tai reiškia, jog tai, ką mes laikome žmonių, kurie kalba eteryje, klaidomis, neišsimokslinimu, nekultūringu elgesiu, nežinojimu, Jūs laikote natūraliu procesu ir asmenybės dalimi?
– Viena vertus, taip. Bet, antra vertus, reikia labai atidaus tyrimo, kad galėtume taip teigti. [Reikia] pasižiūrėti, kokia yra komunikacinė situacija ir ar tas kalbėjimas ją atitinka. Kaip ir mūsų bendravimas kasdienybėje yra įvairus, taip ir radijuje bei televizijoje laidų žanrų įvairovė šiandien yra labai didelė. Interviu su Prezidente natūraliai bendraujama vienaip, o dviejų bičiulių pokalbyje, humoristinėje pokalbių šou laidoje yra tikėtinas visiškai kitas bendravimas. Labai svarbu pabrėžti, kad visiškai kito bendravimo tikisi ir auditorija.
Iš tikrųjų negalime vienareikšmiškai sakyti, kad aš savo darbu noriu įteisinti visa tai, kas 70 metų sakytinės žiniasklaidos istorijoje Lietuvoje buvo vadinama klaidomis. Aš tiesiog siūlau nežiūrėti šiuo aspektu, o žiūrėti bendravimo požiūriu. Pavyzdžiui, Marijonas Mikutavičius vienoje laidoje kalbino Algimantą Čekuolį ir buvo akivaizdus momentas, [rodantis], kad jis prisitaiko prie savo pašnekovo, atsižvelgia [į jį]. Tai yra labai svarbus kompetencijos ženklas – atsižvelgi į savo pašnekovą, šiuo atveju, eruditą, autoritetą. Buvo toks epizodas, kuriame laidos vedėjas pradėjo mintį, sakydamas „Neseniai aš internete užsir...“ ir pasitaisė, pasakė „aptikau“ (norėjo pasakyti „užsiroviau“, bet visa tai sulaikė). Tai vienas iš tokių gražių pavyzdžių, kad jis, atsižvelgdamas į pašnekovą, nutarė pasirinkti ne tokį neformalų žodį ir pasirinko neutralesnį.
Mano pagrindinė mintis yra ta, kad žmonės, apie kuriuos aš kalbu, yra profesionalai. Jie puikiai patys išmano, kada ir ką reikia pasirinkti, jie kompetentingi. Ir nereikalingas joks autoritetas iš šalies, kuris pasakytų: „Ne, šitoj situacijoj turėjo nuskambėti kitas žodis.“
– Gal kalbą reikėtų palikti savieigai ir apskritai mažiau ją norminti ir standartizuoti?
– Iš tiesų ta bendrinės kalbos sąvoka egzistuoja kalbant apie kiekvieną kalbinę bendruomenę. Esama labai skirtingų požiūrių į pačią kalbą. Bet kad mes galėtume pasakyti, kas yra ta bendrinė kalba, iš tikrųjų turėtume atlikti labai tikslius mokslinius tyrimus, tirdami tiek pačią vartoseną, tiek tam tikrus kalbėtojus, kurie yra laikomi visuomenės autoritetais, tiek kalbos vartotojų nuostatas. Klausimas, kiek toli tas idealas turėtų skirtis nuo realios vartosenos. Ir problema, man regis, yra ta, kad tas idealas yra „pakeltas“ itin aukštai.
Manau, kad labai dažnai susiduriam su subjektyviais vertinimais, subjektyviu požiūriu į naujažodžius, naujadarus, kurie yra net... Na, aš nekalbu apie barbarizmus, kuomet yra akivaizdu, kad tai yra iš kitos kalbos perimtas žodis. Bet vėlgi jis turi savo labai ekspresyvų atspalvį ir konkrečią funkciją, kaip žodis „chebra“ ar „bachūras“. [Jiems] nuskambėjus tam tikrame kontekste ir viešumoje, nematau priežasties laikyti to kalbos klaida.
Bet yra daugybė kitų žodžių, kurie ateina į mūsų vartoseną dėl pačių kalbos vartotojų kūrybiškumo, dėl to žaidimo kalba ir dėl to, kad jie savo ekspresyvumu, savo išraiška kartais kur kas geriau padeda išreikšti prasmę. Problema yra ta, kad mes ir viešumoje norime, siekdami paveikumo, pasitelkti tų ekspresyvių žodžių, galinčių paveikti mūsų pašnekovą, sukurti tam tikrą įspūdį, įvaizdį. Kiekvieną kartą tai lemia konkreti bendravimo situacija, konkretūs pašnekovai, konkretus laidos žanras.
Savo darbe pastebite, kad pokalbių laidų vedėjai atsiduria keblioje padėtyje ir dėl to, kad pagal įstatymus apibrėžta prievolė kalbėti taisyklingai galioja tik laidų vedėjams, o ne laidų svečiams. Žmonės dirbdami radijuje irgi dažnai susiduria su tuo, sulaukdami priekaištų iš klausytojų ir dėl pašnekovų kalbos. Bet mes juk negalime jų išmokyti...
Čia yra tam tikras fenomenas, kurį, vargu, ar pakeisi. Nepasitenkinimas dalykais, egzistuojančiais viešumoje, egzistavo visais laikais, taip pat ir [nepasitekinimas] kalba. Bet mano požiūriu, laidos vedėjas turi atsakomybę, priklausomai nuo laidos žanro, visų pirma atsižvelgti į auditoriją. Kitas dalykas, atsižvelgti į konkretų pašnekovą. Juk kiekvieno laidos vedėjo tikslas yra prašnekinti. Ir čia jau diktuoja [kalbą] individuali situacija – ar tu prašnekinsi tą žmogų mažindamas atstumą, savo kalba priartėdamas prie to pašnekovo. Tai reikalauja kompetencijos. Nebūtinai sakau, kad kiekvienas turėtų mokytis neformalios kalbos. Arba tu ją moki, arba ne. Bet, kita vertus, kiekvienas žmogus, darbe (ypač radijo ar televizijos darbuotojas, laidos vedėjas vesdamas laidą) kalba vienaip, bet sugrįžęs namo, esu įsitikinęs, kalba kitaip.
– Jūs šiek tiek užsiminėte apie užsienio šalių patirtį. Kiek ji buvo Jums naudinga darant tyrimą?
– Man buvo įdomu pasižiūrėti į pačią raidą, labai įdomūs dalykai. Domėjausi Skandinavijos šalių, Vokietijos, Didžiosios Britanijos raida ir lyginau su Lietuva. Bendra yra tai, kad visose šalyse ankstyvuoju radijo veiklos laikotarpiu visuomet buvo keliami tie patys reikalavimai – idealios, artimos rašytinei kalbai reikalavimai. Kaip tie reikalavimai buvo tenkinami. Buvo skaitomi tekstai, spontaniško kalbėjimo buvo labai nedaug. Žmonės girdėjo kitokį kalbėjimą nei jiems įprasta [girdėti] namuose. Daugelyje šalių tai prisidėjo prie bendrinės, standartinės kalbos sklaidos. Daugelį tos kalbos bruožų žmonės perėmė į savo kasdienę kalbą.
Tie reikalavimai nustojo galioti maždaug nuo 7-ojo dešimtmečio. [Nuo tada] vis labiau imtas akcentuoti bendravimo familiarumas, nes keitėsi pati televizija ir radijas. Prasidėjo kova už reitingus, ėmė dominuoti pramoginio žanro laidos ir tai padiktavo pokyčius kalboje. Bet į tai atsižvelgiant keitėsi reikalavimai ir žiūrovų lūkesčiai. Mes Lietuvoje patyrėme tą pačią raidą, tik reikalavimai kalbai nespėjo su tais pokyčiais. Mes daugeliu požiūrių esame pasilikę tuose Kauno „Radijo fono“ laikuose, kai dominavo rašytinis, skaitomas tekstas.
– Ką Jūs patartumėte klausytojui arba žiūrovui, kuris, išgirdęs Jūsų išvadas ir pastebėjimus, žiūrės televizijos laidą arba klausysis radijo laidos? Ką jis turėtų pasistengti matyti kitaip?
– Būtų paprastas pasiūlymas – nesusitelkti į kalbos formas. Visų pirma, žiūrėti į turinį ir kaip tas turinys pasiekia tave, ar tu greitai pagauni, ką ta žinia norima pasakyti. Praplėsti tam tikrą požiūrį į kalbą viešumoje. Ji yra, gali būti įvairi. Ji gali būti dar įvairesnė.
Živilė KROPAITĖ
