Antropoceno, naujojo „žmogaus amžiaus“, pradžia būtų skaičiuojama nuo XX amžiaus vidurio, jeigu būtų priimta mokslininkų rekomendacija, pirmadienį pateikta Tarptautiniam geologijos kongresui, dabar vykstančiam Pietų Afrikos Respublikos mieste Keiptaune.
Šis pasiūlymas tikriausiai bus svarstomas mažiausiai dvejus metus, o kad jis būtų priimtas, jį turi pripažinti trys kitos mokslo institucijos.
Vis dėlto po septynerius metus trukusių svarstymų 35 narius turinti darbo grupė vienbalsiai pripažino, kad antropocenas yra tikrovė. Kai buvo surengtas balsavimas, 30 balsų prieš tris, o dviem nariams susilaikius nutarta, kad bus siūloma oficialiai įregistruoti naująją epochą. „Mūsų darbinis modelis – kad optimali riba yra XX šimtmečio vidurys“, – sakė Britanijos Lesterio universiteto geologas Janas Zalasiewiczius.
„Mūsų dar laukia ilgas kelias, bet jeigu (rekomendacija) būtų priimta, holocenas būtų laikomas pasibaigusiu, o antropocenas – prasidėjusiu“, – aiškino jis.
Nuo 1950 metų prasidėjusį laikotarpį mokslininkai įvardija kaip „Didįjį pagreitį“. Priežastis tampa aiški, pažvelgus į diagramas, vaizduojančias cheminių ir socioekonominių pokyčių spartą.
Anglies dvideginio, metano ir ozono koncentracijos atmosferoje pokyčiai, kylanti paviršiaus temperatūra, vandenynų rūgštėjimas, jūrinių žuvų išteklių pereikvojimas ir atogrąžų miškų naikinimas, pasaulio gyventojų gausėjimas, didelių užtvankų statybos, tarptautinis turizmas – visi šie procesai labai suintensyvėjo nuo maždaug praeito amžiaus vidurio.
Viena iš priežasčių – pasaulinis klimato atšilimas, lemiamas iškastinio kuro deginimo.
Užuominų apie vykstančius pokyčius suteikia svetimžemių augalų ir gyvūnų rūšių išplitimas naujose teritorijose, taip pat mūsų pačių rūšies palikimas. Vis dėlto darbo grupei nebuvo galima atsižvelgti į šiuos veiksnius, jeigu jie neatsispindi geologiniame metraštyje.
Išskirdami geologinius eonus, eras, periodus ir amžius, mokslininkai neatsižvelgia į procesus, nepaliekančius pėdsakų uolienose, ežerų nuosėdose, ledo kerno mėginiuose arba kituose dariniuose.
Tačiau tokių problemų nekyla, mėginant nustatyti antropoceno pradžią, pažymėjo J.Zalasiewiczius. „Esame išlepinti pasirinkimo, – jis sakė naujienų agentūrai AFP. – Esama įvairiausių potencialių signalų.“
Pavyzdžiui, mikroskopinės plastiko dalelės ir kitų žmogaus sukurtų sintetinių medžiagų liekanos „yra nauji nuosėdų komponentai visame pasaulyje – tiek sausumoje, tiek jūroje“, aiškino mokslininkas. Padidėjusi anglies dvideginio koncentracija atmosferoje fiksuojama ledo kerno mėginiuose, leidžiančiuose atsekti, kaip keitėsi šis rodiklis per dešimtis tūkstančių metų.
Ankstesni biosferos pokyčiai atsispindi nuosėdose ir uolienose, ypač dėl masinio rūšių nykimo, kai iki 95 proc. visų gyvybės formų išnykdavo per labai trumpą laikotarpį, geologijos mastais prilygstantį akimirkai.
Dinozaurų, išskyrus paukščius, išnykimas kreidos periodo pabaigoje buvo vienas iš tokių išmirimų, nors tikrai ne labiausiai sukrečiantis.
Antropoceno terminą 2002 metais pirmasis pasiūlė Nobelio chemijos premijos laureatas Paulis Crutzenas. Žalieji aktyvistai jį pasigavo kaip judėjimo prieš pasaulinę naftos pramonę vienijantį šūkį. Dėl to kai kurie konservatyvių pažiūrų veikėjai laikosi nuomonės, kad prisidengiant šia sąvoka stengiamasi prastumti agresyvias, ekonomikos plėtrą slopinančias kovos su klimato pokyčiais priemones.
Visgi tarp mokslininkų taip pat esama skeptikų.
„Pastangos oficialiai pripažinti antropoceną iš tikrųjų gali būti politinės, o ne mokslinės“, – sako Kalifornijos universiteto Long Biče profesorius Stanley Finney. Jis taip pat pirmininkauja Tarptautinei stratigrafijos komisijai – vienai iš organizacijų, kurios pritarimas būtinas naujai epochai įteisinti.
Pagrindiniai S.Finney argumentas – kad nuo naujos epochos numanomos pradžios praėjo dar per mažai laiko.
„Tai tėra vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė“, – S.Finney rašo Amerikos geologijos draugijos paskelbtame komentare.
