Mesti įprotį rūkyti paprastai būna itin sunku, o iki šiol atliktų studijų peržiūra dar rodo ir tai, kad programos, sukurtos padėti buvusiems rūkaliams, dažniausiai neduoda ilgalaikių rezultatų, rašo „Science Daily“.
Nors daugelis programų koncentruojasi ties mokymu, kaip dorotis su pagundomis, nėra jokių įrodymų, jog panaši strategija veikia, aiškina vienas iš studijos autorių, klinikinės psichologijos specialistas ir Tabako priklausomybių tyrimo centro vadovas Peteris Hajekas.
Jis su kolegomis peržiūrėjo 54 daugiausia JAV atliktus tyrimus, kuriuose dalyvavo per 44 tūkst. pacientų. Šiuose tyrimuose vertintas elgesį įtakoti bandančių priemonių bei medikamentų efektyvumas – tyrėjai įvertino atvejus, kai šie būdai pacientams buvo taikomi ne mažiau nei pusę metų po to, kai jie metė rūkyti.
Elgesį įtakojančiomis priemonėmis buvusiems rūkaliams buvo patariama, kaip nustatyti „rizikingas situacijas“ ir jose pasirinkti atitinkamas priemones, padedančias atsispirti.
Rezultatai buvo nuviliantys, tvirtina autoriai.
P. Hajekas nurodė, kad nepaisant „intuityviai akivaizdžios“ priemonių naudos, gebėjimas atsispirti potraukiui grįžti prie rūkymo gali būti „neišmokstamas“, o patarimus žmonėms gali būti sunku taikyti „realiame gyvenime“.
Pasak tyrėjų, nepadėjo ir iki 11 mėnesių trukusios konsultacijos telefonu ar asmeniškai.
„Tai taip pat davė neigiamus rezultatus, bet daugelis buvusių rūkalių netęsė savo vizitų į klinikas ar ryšio palaikymo telefonu. Gali būti, kad patogesnė nuolatinė parama, pavyzdžiui, susirašinėjimas žinutėmis, arba parama derinama su gydymu vaistais galėtų būti efektyvesnė“, – teigė P. Hajekas.
Tyrėjai peržiūrėjo ir gydymo vaistais atvejus. Jie nustatė, kad padidintas vareniclino, vaisto, kuris JAV ir Europoje parduodamas pavadinimu „Champix“, rodo tam tikrų teigiamų rezultatų.
Vis dėlto nikotino pakaitalų, tokių kaip gumos ar pleistrai naudojimas, dar neįveikė deramų testų, nors šios priemonės ir atrodo daug žadančios.
„Tikroji problema metant rūkyti yra ne atkrytis. Tikroji problema – įveikti pirmąją savaitę. 40 proc. rūkalių, kurie bando mesti, neištveria nė dviejų dienų, o savaitės neįveikia iš viso 60 proc.“, – teigia tabako priklausomybę tyrinėjantis psichologijos ir psichiatrijos profesorius Johnas Hughesas.
J. Hughesas nebuvo susijęs su tyrimu, prie kurio dirbo P. Hajekas, tačiau jis sutinka, kad nėra patvirtintų priemonių, kurie padėtų laikytis sprendimo neberūkyti.
Tačiau jis aiškina, jog „daugelis praktikuojančių gydytojų, tarp jų ir aš, tiki, jog trunkantis gydymas sumažina atkryčio tikimybę, todėl mes raginame rūkalius po ranka turėtų vaistų ir jei stresas sukelia poreikį, tučtuojau juos vartoti. Mes taip pat raginame leisti kuo mažiau laiko su rūkančiaisias“.
„Rūkaliams gali praversti žinojimas, kad kuo ilgiau jie nerūkys, tuo didesnė tikimybė, kad įprotis nebegrįš niekada“, – teigė J. Hughesas.
„Pagundos mąžta ir kai tik žmonės pradeda laikyti save nerūkančiasiais bei išvysta rūkymą kaip tai, ko jie nebenori daryti, situacija tampa lengva. Vienas iš didžiųjų pavojų yra mąstymas, kad viena cigaretė „prie progos“ negali pakenkti. 90 proc. kluptelėjimų baigiasi visišku atkritimu“, – sako jis.
Dorojimasis su staiga atsirandančiu antsvoriu taip pat yra viena iš problemų, kamuojančių metančiuosius rūkyti. Vidutiniškai žmonės priauga po 7 kilogramus.
P. Hajekas taip pat tyrinėjo, kaip vaistai ir patarimai padėjo išvengti antsvorio 28 tūkst. pacientų.
Anot jo, tik kai kurios gana intensyvios programos parodė tam tikrų galimo efektyvumo ženklų. Tai programos, siūliusios mažai kaloringą maistą ar tam tikrus elgesio patarimus.
Kai kurie vaistai taip pat padėjo netekti svorio, bet rezultatai buvo „tik maži ir dažniausiai trumpalaikiai“.
