Švedijoje gyvenantys mokslų daktarai Jurgita ir Petras Kundrotai, „ Šiaulių krašte“ perskaitę publikaciją apie dvi sesutes įsivaikinusius tytuvėniškius Zondelius, gyvenančius nuomojamame name ir svajojančius apie skalbyklę, Kūčių dieną aplankė šeimyną su gausiomis dovanomis.
Sujaudino „Šiaulių krašto“ publikacija
Medicinos mokslų daktarė Jurgita Kundrotienė gyvena Stokholme. Dirba visame pasaulyje gerai žinomame Karolinskos institute, kuriame atrenkami medicinai labiausiai nusipelnę Nobelio premijos laureatai. Ten dirbo ir jos vyras Petras. Tačiau vėliau jis gavo pasiūlymą dėstyti bioinformatiką Amerikoje, Kanzaso universitete.
Šįkart grįžę Kalėdų atostogų į Lietuvą Jurgita ir Petras Kundrotai vėl įvykdė ir labdaros misiją. Anksčiau kelerius metus Jurgita Švedijoje, savo dukrelės Julijos mokykloje, surinkusi žaislų dovanodavo juos Šiaulių vaikų ligoninei. Šįkart nusprendė sukurti Kalėdų stebuklą "Šiaulių krašto„ herojams Vilmai ir Eimučiui Zondeliams bei jų dukrelėms Laimutei ir Gabrielei.
Šiauliuose gimusi ir augusi, J.Janonio gimnaziją baigusi Jurgita neatitrūksta nuo savo krašto nuolat bendraudama su Šiauliuose gyvenančiais tėvais Stefanija ir Aleksandru Rutkauskais ir skaitydama "Šiaulių krašto„ publikacijas internete. Perskaitė ir spalio 23 -iąją spausdintą straipsnį „Tikras gerumas nereikalauja užmokesčio“ — apie tytuvėniškius Vilmą ir Eimutį Zondelius.
Valstybė remia tik globojančius
Publikacijoje pasakota, jog jauna šeima įsivaikino iš pradžių vieną mergaitę. Po to paaiškėjo, jog įvaikintos Laimutės mama pagimdė dar ir sesutę. Įsivaikino ir ją.
Šeima netruko pajusti, jog mūsų valstybėje svetimus vaikus auginantys žmonės diskriminuojami. Svetimus vaikus globojančioms šeimoms skiriama per penkis šimtus litų jų išlaikymui. O įsivaikinusieji vaiko gyvenimą turi finansuoti patys. Vilma ir Eimutis Zondeliai nesusigundė pinigais ir nė nesvarstė galimybės globoti.
„Vaikai yra mūsų ir negali vadintis kita pavarde nei tėvai,“ — kategoriškai nusprendė. Įvaikinti vaikai, paprastai, turi daug sveikatos problemų. Jų išlaikymui reikia daugiau lėšų negu nuo gimimo tėvų meilės apsuptiems mažyliams. Zondelių mažajai Gabrielei taip pat reikia nuolat stiprinti regėjimą, pirkti brangiai kainuojančius akinukus.
Per krizę Eimutis prarado darbą. Šeima susidūrė su materialiniais sunkumais. Nestiprios sveikatos Vilma dukrelių drabužėlius ir patalynę skalbia rankomis, nes apie skalbyklę gali pasvajoti tik kaip apie Kalėdų stebuklą.
Perskaičiusi , jog šeima svajoja apie skalbyklę, galvoju: Jėzus Marija, kiek nedaug tie žmonės tenori!„ prisimena Jurgita. Daug darbo, rūpesčių turinti kaip mokslininkė ir teismo medicinos ekspertės praktika besiverčianti Jurgita atsiuntė į redakciją elektroninį laišką ir paprašė Zondelių adreso.
Apledėjusiu keliu į Tytuvėnus
Kūčių penktadienis. Į Šiaulius, pas Jurgitos tėvus grįžę Kundrotai kelias valandas skiria kelionei į Tytuvėnus. Kelias lyg stiklas.
Pakelėje, netoli Tytuvėnų, kuklus medinis geltonai dažytas namelis. Pusę jo nuomojasi Zondeliai. Iš automobilio bagažinės imame didžiulius ryšulius ir tempiame į jaunos šeimos namus. Pasitikti išbėga Eimutis.
Kukliame Zondelių būste nuo krosnies dvelkia šiluma. Vilma ir Eimutis nuoširdžiai sutinka svečius. Svetainės kampe išpuošta eglė. Dukrelės su gražiais kaspinais kasose, noriai sėdasi Jurgitai ant kelių.
Jurgita mergaitėms dovanoja nešiojamąjį kompiuterį. Juo dar visai neseniai naudojosi pati.
Geradariai norėjo atvežti šeimai ir skalbyklę. Stokholme už porą šimtų litų galima gauti beveik naują, tačiau ji nebūtų tilpusi į Jurgitos automobilį. Todėl tuos du šimtus litų dovanojo Zondelių šeimai. Galbūt prisidėję dar šiek tiek pinigų, patys nusipirks naudotą skalbyklę.
Tarpduryje prikrovė daugybę maišų su drabužiais, pačiūžomis, žaislais, patalyne, mokykliniais reikmenimis. Dalis daiktų Jurgitos ir Petro dukrelės Julijos. Kitus suaukojo jos mokyklos vaikai. Kasmet prieš Kalėdas Jurgita parašo laiškus dukrelės bendramokslių tėvams ir kitiems pažįstamiems. Jie mielai prisideda prie labdaros akcijos. Šįkart taip pat, likus porai valandų iki išvykimo į Lietuvą, žmonės dar vežė Jurgitai žaislus ir mokyklinius reikmenis.
Kelerius metus labdaros daiktus Jurgita, prieš Kalėdas grįždama į Šiaulius, parveždavo ir atiduodavo Vaikų ligoninei. Šiemet nusprendė padovanoti Zondelių šeimai.
Eimutis atneša kavos. Vilma pasakoja prieš Kalėdas išleidusi paskutinius savo neįgalumo pensijos pinigus brangiems Gabrielės akiniams. Mergaitės akys nuolat silpsta — reikia vis stipresnių ir stipresnių.
Svečiai iš Švedijos stebisi, jog vaikai gyvena būste, kur nėra vidaus tualeto. Eimutis pasakoja, jog darbą turintis jo tėvas norėjęs paimti paskolą, kad jiedu su Vilma nusipirktų butą su patogumais. Tačiau paskolos bankas nedavė, nes tėvas neturi vidurinio išsilavinimo.
Laikas tirpsta greitai. Retai į Lietuvą grįžtančių Kundrotų laukia Jurgitos tėvai ir Kūčių vakarienė. Laimutė ir Gabrielė įteikia svečiams padėkos atvirukus su savo nuotraukėlėmis ir pačių darytomis aplikacijomis.
Į gyvenimą kabinosi nelengvai
Jurgita ir Petras Kundrotai laikomi pasiturinčia ir daug pasiekusia Švedijos šeima. Tačiau buvo laikas, kai jiedu abu taip pat nelengvai kabinosi į gyvenimą svetimoje šalyje. Kojom, alkūnėm, medžio viršūnėm,„ — dabar juokauja Jurgita.
Šiandien jie turi gerai apmokamus darbus. Nusipirko namą Stokholme. Jų dukrelė Julija —–gerbiamų mokslininkų dukra. Tačiau tam reikėjo kelerius metus juodai ir pusvelčiui arti.„
Jurgita baigusi Šiaulių J. Janonio gimnaziją metus dirbo sanitare Onkologijos ligoninėje. Toks darbo stažas padėjo įstoti studijuoti medicinos į Tartu universitetą.
Universitetą baigė tuo metu, kai Baltijos šalys tapo nepriklausomomis. Jurgitos diplomo Lietuva būtų nepripažinusi. Gydytojos darbą Estijoje gauti būtų sunku, nes ji neturėjo Estijos pilietybės. Jauna moteris jau manė susirinkti daiktus ir grįžti pas tėvus, į Šiaulius. Tačiau pažįstamas mokslininkas iš Lietuvos Stokholme rinko mokslo darbuotojų grupę. Jurgita jau nuo antrojo kurso atstovavo Estijai tarptautinėse konferencijose Švedijoje. Ji buvo pakviesta į Stokholmą.
"Pirmieji dveji metai — darbas be išeiginių už ypač mažą stipendiją. Budėjimai ligoninėje, trunkantys po 42 valandas. Tuos dvejus metus aš nebuvau nusipirkusi pyragėlio,„ — neslepia patirtų sunkumų Jurgita.
Petras — vilnietis fizikas. Dar sovietiniais laikais Maskvoje apsigynė daktaro disertaciją. Dėstė Viniaus universitete. Atkūrus Nepriklausomybę, daugelis jo draugų išvažiavo dirbti į Švediją. Tuo metu Švedijoje buvo populiaru rinkti mokslininkų grupes iš Baltijos šalių ir kitų posovietinių respublikų. Jie dirbdavo už mažą atlyginimą, o turėjo labai gerą išsilavinimą.
Kaip ir Jurgita Petras dirbo Karolinskos institute. Gavo leidimą nuolat gyventi ir dirbti Švedijoje. Jų bendras gyvenimas prasidėjo nuo aštuoniolikos kvadratinių metrų kambarėlio.
Jurgita ir Petras sako, jog užsienyje svetimšaliui įsitvirtinti nėra paprasta. Reikia daug juodo darbo ir bent trupučio sėkmės. Jurgitai sėkmė pradėjo šypsotis, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Tuomet buvo pripažintas jos diplomas. Galėjo pradėti dirbti jaunesniąja gydytoja. Jai pasiūlyta specializuotis psichiatrijos srityje. Pasisekė gauti internatūrą. O 2006 metais Jurgita tapo antrine rezidente. Tuomet prasidėjo pats kilimas.
Tada pajutau, jog buvo įvertintas mano arimas„ , — pasakoja Jurgita. — Į mane labai daug investuoja. Darbe puikios sąlygos. Švedijoje svarbu į darbą atsinešti tik savo galvą. O visa kita tau padėta ant lėkštutės. Ir pacientui gali skirti viską, ko jam reikia, o ne tai, ką jis gali nusipirkti — kaip Lietuvoje. Yra ir ten žmonių, kurie dar nepatenkinti atlyginimu ir darbo sąlygomis. Bet aš nemanau, kad blogai.„
2005 metais Petras Kundrotas gavo pasiūlymą vykti į Ameriką dėstyti Kanzaso universitete. Dabar turi leidimą nuolat gyventi ir dirbti Amerikoje. Priimti sprendimą nebuvo lengva. Jurgita Švedijoje liko viena su ketverių metų dukrele. Gyvenimo tempai greiti. Ji skaito paskaitas studentams ir teikia praktines psichiatro konsultacijas. Jei ne seneliai, nuolat važinėję iš Šiaulių į Stokholmą, vienai auginti ketverių metų dukrytę būtų buvę sudėtinga,„ — mena Jurgita.
Tapę Švedijos piliečiais Kundrotai prarado Lietuvos pilietybę. Šį faktą Jurgita ir Petras priėmė su nuoskauda. Tačiau neatsisako remti savo kraštiečius, o Lietuva — jų Tėvynė.
Regina MUSNECKIENĖ
