Klausimas, kur gyveno paskutinis bendras šimpanzių – mūsų artimiausių giminaičių – ir žmonių protėvis, kelia dideles diskusijas mokslo bendruomenėje.
Naujoji hipotezė dėl žmonių kilmės buvo iškelta remiantis 7,2 mln. metų senumo – iš tų laikų, kai žmonių dar nebuvo – fosilijomis, rastomis urvuose Graikijoje ir Bulgarijoje.
Mokslininkai iš Prancūzijos, Vokietijos, Bulgarijos, Graikijos, Kanados ir Australijos analizavo dviejų žinomų hominidų Graecopithecus freybergi individų palaikų dantų šaknis.
Pasitelkę kompiuterinės tomografijos metodą mokslininkai ištyrė apatinį žandikaulį iš Graikijos ir vieną viršutinį kaplį iš Bulgarijos. Nustatytos charakteristikos rodo, kad šie į žmogbeždžiones panašūs gyvūnai, praminti „El Graeco“, tikriausiai buvo hominidai, sakoma pirmadienį paskelbtose išvadose.
„Mus nustebino mūsų rezultatai, nes hominidai anksčiau buvo žinomi tik iš Afrikos į pietus nuo Sacharos“, – sakė vienas tyrimo autorių Jochenas Fussas (Jochenas Fusas) iš Tiubingeno universiteto.
Tyrimas taip pat rodo, kad Graecopithecus yra daug senesnis nei seniausias žinomas potencialus hominidas iš Afrikos – Sahelanthropus iš Čado, gyvenęs prieš 6–7 mln. metų.
Nustatyta, kad Graikijoje rastos fosilijos amžius yra 7,24 mln. metų, o fosilijos iš Bulgarijos – 7,175 mln. metų, rašoma straipsnyje žurnale „PLOS ONE“.
„Šios datos leidžia mums žmonių ir šimpanzių išsiskyrimą perkelti į Viduržemio jūros regioną“, – sakė vienas autorių Davidas Begunas (Deividas Begjunas), Toronto universiteto paleoantropologas.
Hominidų rūšių evoliuciją galbūt padėjo paspartinti aplinkos permainos, sakė bendraautorė Madelaine Bohme (Madelainė Bėmė), Tiubingeno universiteto žmogaus evoliucijos profesorė.
„Pradinis dykumos Šiaurės Afrikoje formavimasis prieš daugiau kaip 7 mln. metų ir savanų išplitimas į Pietų Europą galėjo suvaidinti pagrindinį vaidmenį atsiskiriant žmonių ir šimpanzių linijoms“, – sakė M.Bohme.
Minimos dvi fosilijos buvo rastos nuosėdose, kuriose buvo raudonų sąnašų. Šias sąnašas „būtų galima klasifikuoti kaip dykumos dulkes“, sakoma straipsnyje.
„Šie duomenys pirmą kartą parodo Sacharos plitimą prieš 7,2 mln. metų; jos dykumų audros atnešdavo raudonų druskingų dulkių į tuomečio pavidalo šiaurinę Viduržemio jūros pakrantę“, – sakoma straipsnyje.
Didelės sausros ir gaisrai galėjo priversti žmogbeždžiones ieškoti naujų maisto šaltinių ir pradėti dažniau vaikščioti stačiomis.
