„Simbolinė institucija, nesamonė, vaikų žaidimas!“, rimtas ir suaugęs žmogus dažnai taip pavadina (arba šypsodamasis pagalvoja) Lietuvos Mokinių Parlamentą (LMP) ar bet kokį kitą mokinių savivaldos darinį.
Žaidžia mažvaikiai politiką, ir jūs teigsite? Atsakyti „Taip“ ar „ne“ į šį klausimą nereikia: esmė slypi ne Status Quo, o visuomenės požiūryje į mokinius ir jų gebėjimą patiems spręsti savo problemas (beje, „patiems spręsti savo problemas" turi kur kas gilesnę, negu gali pasirodyti iš pradžių, prasmę). Net jei pavadinimai „LMP“ ar „Mokinių taryba“ reiškia žaidimą, tik „žaisdama“ Lietuva užsiaugins pagaliau stiprią pilietinę visuomenę, kurios kol kas neturi.
Esu Lietuvos Mokinių Parlamento (LMP) narys. Artėjant rinkimams į VI kadecijos LMP (rinkimai jau kovo 25 d.) norėčiau pasidalinti per pustrečių metų kadenciją sukaupta patirtimi ir pakalbėti apie mokinių politikos svarbą bei iššūkius.
Bet, visų pirma, sugrįžkime prie žodžių: “Simbolinė institucija", “nesamonė", “vaikų žaidimas". Gal vis dėlto tokį požiūrį į LMP sukelia ne mokinių parlamentų neveiklumas, bet, atvirkščiai, nuoširdus moksleivių darbas? Juk klausimus keliantis drąsus paauglys nėra “patogus" ramų gyvenimą bandančiam užsitikrinti švietimo sistemos darbuotojui ar politikui, arne?
Norėčiau atsakyti į šį klausimą pateikdamas realų pavyzdį - LMP viešąjį laišką dėl politinės agitacijos pamokų metu vienoje Kauno gimnazijoje . Šiuo laišku mokinių atstovai pasipiktino per prievartą artėjant egzaminams mokiniams brukta “tvarkiečių" ir “darbiečių" politine propaganda ir apgynė nepatogius klausimus dėl tokios sistuacijos kėlusią mokinę, mat tokią “drąsuolę" homo sovieticus mokyklos direktorė išsikvietė “ant kilimėlio".
Ruošdami laišką mokiniai plušo per naktį: derino vieningą poziciją, rinko ir tikrino informaciją, rašė tekstą bei, galiausiai, 5 val. ryto išsiuntė savo darbo vaisių aukščiausias pareigas užimantiems politikams bei visos šalies žiniasklaidai. Kitą dieną apie viešajame laiške aprašytą problemą reportažus sukūrė visos televizijos, straipsnius patalpino dešimtys internetinių svetainių, žinią platino radijo stotys. Net politikai operatyviai reagavo: po kelių valandų buvo sukurta speciali komisija įvykiui ištirti, laiško autoriams atrašė Kauno meras, švietimo ministras, paskambino Kauno švietimo departamento direktorius, praėjus kelioms dienoms mokinių atstovai sulaukė ir prezidentės patarėjo skambučio.
Ir visa tai padarė ne oficiali valstybinė institucija ir net ne suaugę žmonės. Savas problemas patys sprendė nuvertinami mokiniai. Kyla klausimas: tai gal daugiau reiktų tokių “simbolinių institucijų" ir “vaikų žaidimų", savo darbu sugebančių paspirginti politikams padlaužiaujančiai mokyklos vadovei padus?
Vis dėlto ne tik padus spirginti mokiniai moka: LMP kritikavo netobulą pirminį aukštojo mokslo reformos įstatymą (mokinių iniciatyva krepšelio suteikimo laikas sutrumpintas nuo 4 iki 2 metų); pateikė pasiūlymus, kaip reikėtų kardinaliai keisti pilietinio ogdymo pamokų koncepciją; iš pradžių pasisakė prieš privalomų narkotikų testų mokyklose įvedimą, o vėliau ir parengė pasiūlymus, kaip reikia kovoti prieš alkoholizmo ir narkomanijos problemas; pasisakė prieš absurdišką komendato valandos ar drausmės pažymio įvedimą bei lygiavinę mokyklų tinklo pertvarkos reformą; pateikė pasiūlymus dėl valstybinių egzaminų darbų kopijų gavimo tvarkos, mokinių drausmės kodekso; suorganizavo protesto akciją prieš mokytojų ir politikų konfliktą, moksleivių referendumą dėl stojimo į Europos Sąjungą ir t.t. ir t.t.
Visus šiuos darbus savanoriškai atliko mokyklų suolus trinantys paaugliai. Bet ne darbų kiekis/kokybė čia svarbiausia. Atsakykime į klaisimą, kodėl reikalingas LMP ar kitos jaunimo savivaldos organizacijos?
Pirma, šalyje yra virš 500 tūkst. mokinių, kurie dar nėra pakankamai subrendę rinkti valdžią (deja, praktiškai nesubrendusi atrodo ir didelė dalis rinkimų teisę turinčių gyventojų). Naiviai tikimės, kad iš jaunų žmonių išaugs stipri pilietinė visuomenė, padėsianti spręsti Lietuvos problemas, kol nesupantame, kad, menkindami jaunų žmonių iniciatyvą gerinti savo aplinką drąsiai kalbant ir veikiant, kenkiame patys sau. Jei skatinsime mokinius aktyviai įsitraukti į problemų sprendimą, rimtai žiūrėsime į artėjančius demokratiškus Lietuvos Mokinių Parlaento rinkimus, stiprinsime mokinių savivaldas, padėsime pirmąją žingsnį link klestinčios ateityje pilietinės visuomenės.
Antra, LMP suteikia puikią galimybę tobulėti išrinktiems mokinių atstovams. Parlamento sesijų metu susitikę 95 aktyviausi moksleiviai iš visos Lietuvos įgauna pasitikėjimo savimi, mokosi mąstyti nestereotipiškai, dirbti komandoje ir ieškoti kompromiso, tobulina kritinį mąstymą, išmoksta aiškiai dėstyti mintis tiek rašant, tiek kalbant bei, svarbiausia, turi galimybę susipažinti su politiniais procesais praktiškai.
Trečia, mokinių balsas, kaip rodo prieš tai pateiktas pavyzdys, iš tiesų gali būti išgirstas jau šiandien. Net ir neturėdami realios teisinės įtakos sprendimų priėmimui mokiniai gali daryti įtaką politiniams procesams vieša savo pozicija. Jei tai nepavyksta, tada bent jau priverčia politikus pasukti savo smegeninę tam tikrais klausimais.
Paradoksalu, tačiau pagrindinė bėda yra ta, kad Lietuvos mokyklose yra per daug mokinių “parlamentų" ir “tarybų". Absoliuti dauguma skambiai pasivadinusių mokinių savivaldų atlieka tik renginių organizatorių būrelių funkciją. Švietimo darbuotojams trūksta proto arba noro suprasti, kad ne tokia turėtų būti savivaldos (nuo žodžių "save" ir “valdyti") paskirtis, o moksleivių mąstymas yra toks užspaustas stereotipų, kad dažnas kitaip situacijos net ir neįsivaizduoja. Prieš artėjančius LMP rinkimus keliaudamas po Lietuvą į susitikimus su moksleiviais sutikau aštuntoką Rimą iš Jonavos rajono. Vaikinas papasakojo, kaip jo mokyklos administracija įtraukia moksleivius į sprendimų priėmimo procesą: paima už pakarpos kokį moksliuką, atitempia į mokyklos tarybos posėdį ir liepia sėdėti, kol suaugusieji aptarinėja mokyklos biudžetą. Muistosi jaunas žmogus kėdėj, neįdomus jam tas biudžetas, kai už lango gražus oras, bet direktorė griežtai sėdėti liepia, kol ateina laikas balsuoti. O jūs tik paklausykte, kaip vyksta balsavimas! Nesvarbu esi už, ar prieš, nori balsuot, ar nenori, tiesiog privalai pakelti ranką. Kaip manote, ar taip pilietiškai skatinamas Rimas ateityje domėsis politika ir eis balsuoti?
Mokytojų požiūris į mokinius puikiai atsispindi ir ka tik į viešumą išlindusiame skandale, kai Viniaus miesto aštuntų-devintų klasių anglų kalbos olimpiados metu taisykles gabiausiems miesto moksleiviams pristatyti turėjusi mokytoja kalbėjo tik rusiškai. Į skandalą įsivėlusios Vilniaus Senamiesčio vidurinės mokyklos direktorė L. Isajeva svarstė, kad galbūt grįžęs po olimpiados vaikas esą abejojo savo rezultatais ir bandė pasiteisinti, jog nesuprato rusų kalbos, taigi pasiskundė tėvams dėl lietuviškai nemokėjusios šnekėti mokytojos. L. Isajeva atskleidžia savo poziciją: mokinys ir vėl yra dėl visko kaltas kvailys, kurį privaloma pažeminti! Ir visiškai nesvarbu, kad mokykla nusižengė įstatymams, skelbiantiems: oficialių valstybinių renginių metu turi būti kalbama lietuvių kalba.
Taigi dėl visų aukščiau išvardintų priežasčių norėčiau pakviesti ne tik mokinius, bet ir jų tėvus bei kitus suaugusiuosius rimtai pažiūrėti į kovo 25 d. vyksiančius LMP rinkimus ir mokinių pilietinio aktyvumo svarbą. Ypač dabar, kai Lietuvos politikoje ypač trūksta idealizmo ir bendro tikslo siekimo, galime įžvelgti teigiamą pavyzdį Lietuvos Mokinių Parlamente, kuriame susirenka jaunatviško maksimalizmo kupini ir bendro tikslo siekiantys moksleiviai.
Be to, norėčiau pasiūlyti mokinių politiką pradėti vaidinti ne “žaidimu", o “kelione" – kelione link stiprios savo pareigas ir teises suprantančios demokratiškos valstybės pilietinės visuomenės.
Vykintas Glodenis
Lietuvos Mokinių Parlamento (LMP) pirmininko pavaduotojas
