Visi mes esame susidūrę su tokia situacija: vaikinas nuolat skundžiasi savo nepastovaus būdo mergina, bet vis tiek su ja ir toliau draugauja, nepaisydamas to, kad didžiąją laiko dalį ji tiesiog valosi į jį batus. Tokia situacija glumina aukos draugus, kuriems ima atrodyti, kad jų bičiuliui, nepaisant to, kad panelė jį erzina, tiesiog patinka kentėti. Mokslas turi savo požiūrį į šį fenomeną.
Klinikinės psichiatrijos profesorius ir Weill Kornelio medicinos koledžo Psichofarmakologijos klinikos direktorius Richardas A. Friedmanas laikraštyje „New York Times“ rašo, kad priežastis, dėl kurios žmogus nuolat grįžta pas neprognozuojamą partnerį, slypi visai ne „pasąmoniniame vidiniame veiksnyje, skatinančiame kentėti“. Anot jo, priežastis – „smegenų atlygio grandinės – paprastos neutralios grandinės, giliai paslėptos mūsų smegenyse, vingrybė. Ši grandinė ypatingai jautri įvairiems atlygiams, tokiems kaip seksas, pinigai ar maistas. Tokia meilės prisirišimo rūšis yra tarsi azartinis lošimas – tiktai pinigus čia atstoja meilė ir seksas. Pagrindinis dalykas yra tai, kad atlygis yra netikėtas, dėl ko jis būna labai stipriai veikiantis ir patrauklus mūsų smegenims“.
Užteršta meilė
Norėdamas paaiškinti savo požiūrį, R. A. Friedmanas pasitelkė psichiatro Gregori Bernso (Gregory Berns) atlikto tyrimo rezultatus. G. Bernsas mėgino išsiaiškinti, kas vyksta smegenyse tada, kai atlygis yra nuspėjamas, ir kada jis nenuspėjamas. Tirdamas smegenis tomografu, G. Bernsas stebėjo jų aktyvumą tuo metu, kai tiriamieji gaudavo vaisių sulčių ir vandens – iš pradžių tam tikrais laiko tarpais, vėliau kas 10 sekundžių. G. Bernsas pastebėjo, kad netikėtas atlygis sukeldavo didesnį aktyvumą smegenų srityje, kuri yra atsakinga už malonumą.
Lygiai taip pat, kaip sultys G. Bernso eksperimente, meilė ir prisirišimas suaktyvina smegenų sritį, kuri stimuliuojama išskiria dopaminą (dofaminą) – natūralų organizme gaminamą cheminį junginį, sukeliantį pasitenkinimo jausmą. Ši smegenų dalis padeda mums atpažinti ypatingą atlygį – tą, kuris turi nepaprastai svarbią reikšmę išlikimui. „Skirtingai negu nuspėjami stimulai, netikėti stimulai gali papasakoti apie supantį pasaulį kažką naujo, - rašo R. A. Friedmanas. - Todėl nieko stebėtino, kad mes norime būti šalia to, kuris mums gali būti kaip signalas, jog kažkur čia pat slepiasi kažkoks didesnis atlygis“.
Kada melancholiškas jaunuolis netikėtai ir aklai ima kažką dievinti, ši smegenų sritis pradeda dirbti intensyviau, išskirdama dopaminą, kuris laikys jį „ant kabliuko“. Tokioje situacijoje žmogus dažniausiai nesupranta, kas su juo darosi. Be to, G. Bernso tyrimas parodė, kad iš esmės nėra jokio ryšio tarp prioritetų, apie kuriuos pareiškia pats subjektas, ir jo smegenų aktyvumo.
„Tai reiškia, kad sąmoningai mes galime teikti pirmenybę kam tik norim – smegenys paleidžia atlygio gavimo mechanizmą savais, mums nesuprantamais ir nevaldomais keliais, kurie kai kada būna net dimetraliai priešingi mūsų iš anksto apgalvotiems prioritetamas“, - daro išvadą R. A. Friedmanas. Todėl kitą sykį, kada jūsų draugas skųsis savo įnoringa panele, užjauskite jį – tai vyksta ne dėl to, kad jis mėgsta kentėti. Veikiausiai čia tiesiog smegenys krečia jam piktus pokštus.
