Daugiau nei dešimtį metų švietimo strategai kalba apie tai, kad pradinėse klasėse neturėtų būti rašomi ne tik pažymiai, bet net ir jų pakaitalai - ženklai ar simboliai. Tačiau į kai kurias mokyklas pokyčiai smelkiasi vėžlio žingsniu: dar pernai po dalies pradinukų darbais puikavosi pažymius pakeitusios raidelės, saulytės ar verkiantys debesėliai.
Neseniai vienos uostamiesčio mokyklos pradinukų tėvams vertinimo procesas, kuriame nenaudojami ženklai ar simboliai, o tik - komentarai, buvo pristatytas kaip naujovė, prie kurios per šiuos mokslo metus esą turės pereiti visos mokyklos. Pernai šie tėveliai apie savo atžalų pažangą galėjo sužinoti iš pasiekimų knygelių, dienoraščių, žodinių mokytojos komentarų, taip pat - vertinimo aplankų, kuriuose, be vaikų darbų, kas mėnesį buvo galima rasti diagramą, kiek ir kokių raidelių vaikas „užsidirbo“.
Tuo metu Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus specialistė Laima Jankauskienė teigia, kad šiais metais jokių naujovių, susijusių su pradinukų vertinimu, nėra, nebent „kuri mokykla prieš tai dirbo nelabai jų paisydama“.
Tačiau, anot jos, mokytojams vis dar sunku suprasti, jog vertinimas turėtų būti ne nuosprendis, o pagalba vaikui.
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus specialistė Rūta Rimkuvienė įsitikinusi, kad simbolių ir ženklų vartojimas pradinukų vertinimo procese nėra masinis reiškinys uostamiesčio mokyklose, tačiau prisiminė, kad dar prieš trejus metus vieno Šiauliuose vykusio seminaro metu besišypsančios ir verkiančios saulytės vienos mokyklos buvo pristatytos kaip „gerosios patirties“ pavyzdys.
„Grįžus mokytojams teko aiškinti, kad taip nereikėtų vertinti. Per tiek metų Klaipėdos mokytojams buvo organizuota daug seminarų, konferencija, skirta vertinimo sampratai išaiškinti. Gal kai kuriems pedagogams ir sunku atsisveikinti su įprastais metodais. Tačiau, kiek teko vartyti pradinukų darbų aplankus, - juose gražūs, šilti įrašai, skatinamosios pastabos, lipdukai. Daugelis mokyklų turi pasiekimų knygeles, bet kad ten būtų kokie nors simboliai ar raidelės, nepastebėjau“, - sakė specialistė.
Simbolis - neinformatyvus
ŠMM pavaldaus Švietimo plėtotės centro (ŠPC) specialistė Violeta Jonynienė patvirtino, kad dalis mokytojų, vis dar nesuvokdami vertinimo prasmės, linkę „nepaleisti“ senųjų metodų.
„Jau 1989 metų bendrųjų ugdymo planų įžanginėse dalyse, o nuo 1996 metų ugdymo planuose buvo aiškiausiai parašyta, kad pradiniame ugdyme pažymių ir jų pakaitalų - simbolių - nedera vartoti. Nes nei skaičius, nei simbolis bent kiek išsamesnės informacijos nei vaikui, nei tėvams neteikia: nesako, ko vaikui trūksta ar kur jo stipriosios pusės. Pažymys tik informuoja, ar nubausti vaiką, ar jį pagirti. Kaip aš sakau, jeigu vaikas gavo 10, tai reiškia, reikia duoti 10 litų, jeigu 2 ar 4 - diržo. O koks skirtumas ar 10, ar - Š (atitinkanti žodį „šaunu“), ar koks debesėlis ant saulytės, - tai vis ta pati ženklinimo sistema, kurios net negali vadinti vertinimu, nes tai - tik neinformatyvus ir vaiko motyvacijos neskatinantis situacijos fiksavimas“, - sakė ji.
Anot V. Jonynienės, tėvams, kuriems rūpi vaiko mokslai, raidelės neturėjo užtekti - vis tiek jie turėjo teirautis, ką vaikas, patys tėvai, o ir pati mokytoja galėtų padaryti, kad „saulytė nebūtų tokia pavargusi“.
Ragina daugiau kalbėtis
ŠPC specialistės teigimu, chaosas prasidėjo ministerijai nusprendus pačioms mokykloms duoti laisvę susikurti vertinimo metodiką, vadovaujantis ministerijos patvirtinta Mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimo samprata.
„Viena vertus, mokytojai ir tėvai nori, kad būtų kuo mažiau nurodymų. Bet tada ir pasipylė: kadangi nebuvo pateikta tiksli instrukcija, vieni nusprendė, kad jiems reikia ir aplankų, ir pasiekimų knygelių, ir aprašų, kiti - dar kažką sugalvojo. Buvo tarsi savaime aišku, kad simbolis - tas pats pažymys, bet mokytojai, lengvindami sau gyvenimą, apsimesdami, kad viskas gerai, juolab ir tėvų nuomonės paveikti, neatsisakė simbolių. Todėl vertinimas papildomai ir išsamiai aprašytas šių metų Pradinio ugdymo bendrojoje programoje“, - pasakojo V. Jonynienė.
Anot jos, mokytojai, pildantys vienu metu dienoraščius, pasiekimų knygeles, darbų aplankus su komentarais, pasiekimų aprašus, tik nereikalingai dubliuoja informaciją, kurią pakanka fiksuoti vienoje vietoje.
„Kartą Panevėžyje mokytojai aiškino, kad jiems taip liepiama, nors naudos iš to darbo - mažai: vaikai ir tėvai esą vis tiek neskaito, ką jie parašo. Tai, sakau, kam jūs tiek rašote - kalbėkitės. Gera žinia ta, kad net apie 95 procentus komentarų turi būti vaikui perteikiami žodžiu“, - akcentavo V. Jonynienė.
Pažymiams - ne
* Tyrimas, atliktas su 5-8 klasių mokiniais, parodė, kad penktokėliai dar stengiasi gauti geresnį pažymį, o aštuntokų vyraujantis noras - išvengti blogo pažymio. Tai reiškia, kad visais būdais - melu, išsisukinėjimais, nusirašinėjimais - mokiniai vengia prasto įvertinimo, bet ir geresnio nesiekia.
* Tėvų apklausos, rodo, kad gavęs prastą pažymį vaikas sugniūžta ir nieko nebenori daryti. Nuolat patirdamas nesėkmę mokykloje ir skausmingai ją išgyvendamas, mokinys apskritai ima jos vengti. Pažymių nebuvimas situaciją šiek tiek švelnina, padeda išvengti „negabiojo“ etiketės.
* Nepaisant to, daug mokytojų į pažymį žvelgia kaip į veiksmingą drausminimo priemonę ir neįsivaizduoja, kaip reikės „nubausti“, suvaldyti vaikus, jei jo nebus.
* Kai kurių specialistų įsitikinimu, dėl šios priežasties pereiti prie „nepažyminio“ vertinimo prasminga būtų ir vyresnėse klasėse. Mokytojai turėtų pasirinkti tokią vertinimo metodiką, kuri keltų vaiko savivertę, o ne ją gniuždytų, ne slopintų ar baustų, o skatintų, neskirstytų mokinių į „gerus“ ir „blogus“, fiksuotų individualią pažangą, o ne lygintų vaikus vienus su kitais ar rūšiuotų pagal gabumus.
Laima Švedaitė
