Pasaulyje vis dar kartais ginčijamasi, ką iš tiesų laikyti radijo išradėju - italą Gulielmą Markonį, rusą Aleksandrą Popovą ar serbų kilmės amerikietį Nikolą Teslą. Visų trijų garbių mokslo vyrų darbai pasitarnavo tam, kad jų kuklūs bandymai virstų galinga industrija, dabar veikiančia iš esmės visose žmogaus gyvenimo sferose.
„Sausu“ technikos žmogumi save vadinantis biržietis Augustinas Kondrotas radioelektronikai paskyrė visą savo gyvenimą.
Kaip šalutinį, bet puikų produktą radiotechnika dar praėjusiame šimtmetyje subūrė dabar jau baigiančią išnykti žmonių gentį – radijo mėgėjus. Apie gyvenimą, atiduotą vienai mylimai profesijai, kalbamės su Augustinu Kondrotu, nykstančios radijo mėgėjų kartos atstovu. Ponas Augustinas, visu bičiulių ir pažįstamų vadinamas Augiu, liko Biržuose paskutiniu mohikanu, kuris duoną pelnosi remontuodamas televizorius ir kitą elektroninę aparatūrą. Ir taip jau kone keturiasdešimt metų.
- Pradėkime nuo pradžių pradžios. Iš kur prasidėjo gyvenimo kelionė?
- Gimiau Pačeriaukštėje beveik prieš šešiasdešimt metų. Pradinę mokyklą lankiau Grumšlių kaime, vėliau važinėjau į Biržų pirmąją vidurinę mokyklą. Ją pabaigęs, išvažiavau į Kauno 22 technikos mokyklą. Tuo metu ten kaip tik rinko moksleivių grupę naujai specialybei – ji vadinosi automatinis telefono ryšys. Mokinomės apie automatinį ryšį, o praktikoje teko susidurti su senovine 9000 abonentų dekadine-žingsnine telefonų stotimi, kuri tada aptarnavo Kauno miestą. Baigęs mokyklą paskyrimą gavau į Pakruojo ryšių linijinį techninį cechą. Čia „pratempiau“ visus metus, kokį pusmetį nuo tarnybos sovietų kariuomenėje viršininkai vis išsukdavo. Pamenu, cecho viršininkas buvo jau pagyvenęs, seno sukirpimo inžinierius. Buvo puikus specialistas, Pakruojyje stovėjusią naujesnę koordinatinę automatinę telefonų stotį žinojo kaip penkis pirštus.
- Bet tarnybos kariuomenėje išvengti nepavyko?
- Sovietinėje armijoje nieko bendro nei su radiotechnika, nei su ryšių technika nebuvo. Pusei metų pakliuvau į aviacijos mechanikų mokyklą Kirovo mieste. Čia mokėmės aptarnauti sraigtasparnį „Mi-4“. Paradoksas tas, kad šis skraidymo aparatas jau buvo nebegaminamas ir armijoje nebenaudojamas, o mes mokėmės prižiūrėti visą jo mechaninę dalį. Baigiant mokyklą, buvo egzaminas, kur reikėjo net paleisti sraigtasparnio variklį. Po mokyklos baigimo blogai besimokiusius išvežė į šaltus kraštus, o gerai baigusius - į šiltus. Kadangi mokiausi gerai, patekau į Gruziją. Ten nedideliame miestelyje bazavosi desanto šturmo brigados aviacijos dalis. Tokių kaip aš, kareivių, ten buvo mažai, daugiausia praporščikai ir karininkai pilotai. Aptarnavome sraigtasparnius, atskraidžius jiems tam tikrą skaičių valandų pagal reglamento reikalavimus keisdavome mazgus. Nelabai buvo panašu į kariuomenę, per visą tarnybos laiką ginklą gal kokius tris kartus čiupinėjau. Bazėje stovėjo „Mi-6“, „Mi-8“, „Mi-24“ sraigtasparniai. Tuomet „Mi-24“ buvo laikomas kone technikos šedevru, naujausių technologijų prikimštu aparatu. Net fotografuoti jį drausdavo, bet kur ten kareivį sužiūrėsi. Prisifotografavome prie šio sraigtasparnio iki valiai, kai niekas nematė.
- Tai vis dėlto kaip pakliuvote į radijo aparatūros remontininkų gildiją Biržuose?
- Grįžęs iš kariuomenės galvojau, ką čia toliau veikti. Atvažiavęs iš Pačeriaukštės į Biržus, svarsčiau, gal dirbti vietiniame ryšių ceche. Ten nuėjęs nieko iš vadovų neradau, todėl dar užsukau į svečius pas draugą, kuris remontuodavo buitinius prietaisus dabartinėje Malūno gatvėje, buvusiose dirbtuvėse. Draugas ir pasiūlė eiti dirbti pas juos, į „Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą“ (BGAK). Sakė, pakalbėk tu dėl darbo su Alfonsu Kavecku, jis kaip ir dirbtuvių vedėjas tuomet buvo. Darbuotojų reikėjo ir pasiuntė mane A. Kaveckas į Panevėžį, į gamybinį susivienijimą „Elektronas“. Tuo metu visi buitinės radijo aparatūros remontininkai priklausė šiam susivienijimui, o Panevėžyje buvo susivienijimo regiono vadovybė. Pagal šiuos laikus keistas pokalbis Panevėžyje įvyko. Dabar visi darbdaviai prašo gyvenimo aprašymų, patirties ir rekomendacijų. O tuomet „Elektrone“ inžinierius tik paklausė: „Ar mėgėjas?“ „Taip, mėgėjas“, - atsakiau tvirtai. „Viskas, forminkite priėmimą į darbą“, - mostelėjo sekretorei. Net nepaklausė, ko mėgėjas aš esu. Juk galėjo būti, kad žmogus tiesiog mėgėjas išgerti.
- Tačiau garantuotai buvote radijo mėgėjas?
- Žinoma, užkietėjęs buvau aš radijo mėgėjas. Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje visokią aparatūrą remontavau ir konstravau. Net į saugumą per savo pomėgį pakliuvęs buvau. O istorija tokia atsitiko. Klausučiuose gyveno toks Apolinaras, irgi radijo mėgėjas. Tai jis radijo stotį buvo sukonstravęs ir retkarčiais savo programą tautai transliuodavo. Ji vadinosi „Kalba Klausučiai“. Kad žmonės išgirstų, paleisdavo ją tuo pačiu dažniu, kuriuo buvo transliuojama valstybinio radijo programa iš Vilniaus. Tokia veikla saugumas labai susidomėjo. Aš tuo metu mokiausi gal dešimtoje klasėje. Vieną dieną, po pamokų, su suolo draugu jau besiruošiant eiti namo, mums liepė pasilikti. Atėjo toks vyrukas, sako: „Paėjėsime.“ Ir nusivedė į saugumą. Pasodino atskirame kabinete ir pradėjo klausinėti. Paklausinėjo ir paleido. Greičiausiai saugumiečiai purtė visus, kas rimčiau radiotechnika domėjosi, tai kažkas ir mane prie tokių nurodė. Mes su kitais radijo mėgėjais irgi radijo stotis konstravome, bet mažo galingumo, jų toliau girdėti tikrai niekas negalėjo. Paleisdavome per tokią stotį magnetofoną ar patefoną, kartais tarpusavyje pasikalbėdavome. Žinoma, mokykloje apie tai niekam nepasakojau. Gerai, kad namų tuomet nepakratė, jei siųstuvą būtų radę, galėjo ir blogiau baigtis. Todėl grįžęs savo siųstuvą dėl visa ko likvidavau. O mano suolo draugas tai visiškai radiotechnika nesidomėjo, nieko apie ją neišmanė, tiesiog kartu su manimi pakliuvo.
- Niekas tuščioje vietoje neatsiranda. Kaip jūs patekote į radistų pasaulį? Kas paskatino užsiimti radiotechnika, o ne, tarkime, fotografija?
- Vieni nuo kitų šiuo pomėgiu užsikrėsdavome. Buvo vyresnių mėgėjų, pamatydavome, ką jie daro, ir rūpėjo patiems pabandyti. Aš kažkaip savarankiškiau, „iš savęs“ į šią sritį atėjau. Suradau bibliotekoje knygų, skaičiau ir bandžiau konstruoti. Pirmas gaminys buvo kažkoks radijo imtuvas. Tai buvo lempinis aparatas, kitokių detalių tuomet neįmanoma buvo gauti. Vėliau, žinoma, konstrukcijų buvo pačių įvairiausių. Su metais atėjo žinios, patirtis, atsirado galimybė gauti įvairesnių radijo detalių. Turėjau pasidaręs ir palydovinės televizijos imtuvą, pažįstamas naudojo iki pernai, kol išjungė analoginės televizijos transliaciją. Dabar laikau kaip prisiminimą. Konstravome todėl, kad įdomu buvo. Be to, panašios kokybiškos aparatūros apskritai nebuvo. Todėl prisiėjo patiems gamintis.
- Grįžkime prie jūsų darbo. Gavęs palaiminimą Panevėžyje kaip „mėgėjas“, tapote radijo aparatūros remontininku Biržuose?
- Pradėjau dirbti „Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate“. Iš pradžių davė remontuoti radijo imtuvus, matyt, nebuvo kam daugiau tuo užsiimti. Daug jų tada suremontavau, nes pirma alga viršijo 200 rublių. Kiti net aiktelėjo. Uždirbdavome tikrai gerai. Ką čia slėpti, dar ir antrą algą užsidirbdavome po darbo vaikščiodami pakiemiais su įrankių portfeliu. Dirbome iš pradžių keturiese. Vėliau, kai išplėtė patalpas ir atsirado daugiau žmonių, ėmiausi vien spalvotų televizorių remonto. Teko ne kartą važiuoti į kvalifikacijos kėlimo kursus įvairiose televizorių gamyklose. Neretai Sovietų Sąjungoje televizoriai buvo tik šalutinė karinių gamyklų produkcija. „Tai tik puodas, palyginus su tuo, ką mes čia gaminame“, - taip paniekinamai apie televizorius išgirdau vienoje tokioje gamykloje. O ką daugiau jie ten gamino, taip ir liko neaišku.
- Daugelis vyresnės kartos žmonių dar prisimena „Moskvič“ markės pikapus, kuriais BGAK kaubojai po kaimus technikos remontuoti važinėdavo. Ar ir jums teko taip duoną pelnyti?
- Ne, aš cecho žmogus. Po namus tai teko vaikščioti, reikėjo antrą algą užsidirbti. Tokia neoficiali mūsų veikla buvo, nors visi apie tai žinojo. Ir taisykloje per mėnesį irgi daug, kokį šimtą aparatų suremontuodavau. Jei suskaičiuotum, tai nuo 1977 metų galybė televizorių per mano rankas praėjo. Tokia buvo tvarka, kad sugedusios technikos priėmėjai buvo pavaldūs BGAK vadovams. Buitiniam kombinatui priklausė ir tie „Moskvičiai“, kuriais remontininkai po kaimus važinėjo. O mes buvome pavaldūs susivienijimui „Elektronas“. Todėl BGAK direktorius Juozas Strautnikas tiesiogiai mums valdžios neturėjo. Bet galėjo mus vadams Panevėžyje apskųsti.
- Iš patirties žinau, kad vyriškame kolektyve neretai nelabasis pakiša kokią pagundą. Tarkim, sugundo darbo metu išgerti. Tuo labiau, kad tokiame darbe visada atsirasdavo laisvų pinigų iš vadinamų „chaltūrų“, kai klientas už greitą remontą be eilės atsiskaitydavo tiesiai meistrui į kišenę. Kokį linksmą nutikimą prisimenate iš tų laikų?
- Visokių tų nutikimų buvo. Alkoholiu nepiktnaudžiaudavome tiek, kad pašaliniai pastebėtų. Kai BGAK patalpas išplėtė, atvažiavo ministras iš Vilniaus apžiūrėti nuveiktų darbų. Dar tuščios naujos patalpos buvo, laukė atvežant baldų. Mūsų kolega Alfonsas Miniotas gyveno kaime ir iš ten kartais atveždavo virtų didelių pupų. Mes jas ant elektrinės viryklės su lašinukais ir česnaku pakepindavome ir valgydavome. Žinoma, į šį komplektą visada patekdavo ir alus. Tos pupos kepa kampe ant viryklės ir ateina vizitacija su ministru priešakyje. Ministras apsižvalgė, pažiūrėjo į pupas, tarstelėjo: „Pupos kepa, vadinasi, ir alaus bus.“ Ir išėjo. Iš paskos eidamas BGAK direktorius J. Strautnikas kumščiu mums pagrūmojo. Pranešė apie šį atsitikimą viršininkams Panevėžyje. Tai tada šnekėjo ir šnekėjo apie tai per visus susirinkimus. „Na, kaip tos pupos Biržuose?“ - vos tik susitikę klausdavo kitų miestų remontininkai. Atvažiuodavo iš Vilniaus tikrintojai žiūrėti suremontuotų aparatų kokybės. Atvažiavo svečias - reikia jį pavaišinti. Sykį taip nuvaišinome, kad ėjo tikrintojas pro stelažus, ranka jam už skersinio užsikabino. Taip ir užmigo žmogelis toje vietoje stovėdamas, išsilaisvinti nebepajėgė. Kitas po vaišių pradėjo rašyti patikrinimo aktą. Nelabai klusni jau ranka buvo, per visą popieriaus lapą vos vienas žodis „Aktas“ tesutilpo. Supratingas žmogus pasitaikė, toliau rašto nusprendė nebetęsti.
- Atėjus Nepriklausomybei, griuvo ir centralizuota buitinio aptarnavimo sistema. Ar iškart pasukote į savarankišką veiklą?
- Ne, mes išsiskirstėme ne iš karto. Pradžioje atsiskyrėme nuo Panevėžio, privatizavome patalpas ir ėmėme dirbti savarankiškai. Bet visokios aplinkybės vis labiau spaudė, todėl pardavėme turėtas patalpas ir pasukome kiekvienas savais keliais. Kiti remontininkai dar kurį laiką dirbo prisišlieję prie vienos įmonės, o aš susirinkau įrankius ir parėjau namo. Pasistačiau prie namo priestatėlį, čia dirbtuves įkūriau. Gerai, kad iki to laiko namą jau buvome įsitaisę. Namo šeimai labai reikėjo, ilgai ieškojome, kol nebaigtą statyti įsigijome. Labai laiku suskubome, nes netrukus ir santvarka keitėsi, ir rubliai nuvertėjo. Išleidome viską, ką turėjome, ir vėl pradėjome nuo nulio. Štai jau dvidešimt metų bus, kaip namuose dirbu.
- Jei kas būtų tais buitinio kombinato laikais pasakęs, kad taip per dvidešimt metų pasikeis radijo ir televizinė technika, technologijos, greičiausiai būtumėte nepatikėję. Daugelis buvusių specialistų atsisveikino su šia veikla vos tik pasirodžius skaitmeniniams įrenginiams. Kas jums padeda išlikti rikiuotėje, eiti koja kojon su elektroninės aparatūros progresu?
- Jei kas seniau būtų pasakęs, kad taip bus, kaip yra dabar, durniumi jį būtų išvadinę. Viskas pasikeitė neatpažįstamai – elektronikos komponentai, jų galimybės, konstruktoriniai sprendimai. Visiškai kitoks ir remontininko darbas. Kažką dar galima suremontuoti, o dažnai tiesiog neapsimoka. Jei remonto kaštai tampa artimi televizoriaus vertei, tai geriau pirkti naują daiktą. Dabar aparatūros elektrinių schemų niekas nebeduoda, remontininką gelbsti sukauptos žinios, patirtis bei intuicija. Tokiam darbui reikia turėti „gyslutę“, panašiai kaip muzikantui. Kitaip nieko nebus. Pasiskaitau ir pabendrauju su panašiais entuziastais internetiniuose forumuose. Daugiausiai tai rusai ar ukrainiečiai, nors mes jau tokių griuvenų kaip jie neberemontuojame. Nebėra prasmės to daryti, neapsimoka. Tiesiog pas mus aukštesnis pragyvenimo lygis. Europoje remontininkai jau išnyko. Gal dar Lenkijoje šiek tiek gyvuoja.
- Pasižvalgius po dirbtuvės lentynas, matyti beveik vien televizoriai. Ar remontuojate visokią elektroninę aparatūrą, ar renkatės vienos rūšies techniką?
- Namuose remontuoju tik televizorius. Aišku, pasitaiko visokio neformato, sutaisau ir kokio nors kombaino ar traktoriaus elektronikos gabalą - kur žmogus dėsis, kai technika sugenda. Radijo imtuvų tai net pro duris nebeleidžiu, net pabandyti neimu – kažkokią alergiją jiems jaučiu. - Kaip atrodo biržiečių turimas televizorių „parkas“, ar labai marga gamintojų gama? Turbūt kineskopinių televizijos imtuvų jau mažai pasitaiko? - Labai įvairius aparatus žmonės neša. Vyraujantys televizorių „brendai“ - „LG“, „Samsung“, senesni kineskopiniai „Sony“ markės aparatai. Jie ilgaamžiai, patvarūs, tai atveža remontuoti dar ir praeitame amžiuje pagamintų modelių. Gyventojai dar turi daug kineskopinių televizorių, atneša juos ir pas mane remontui. Kabelinė televizija transliuojama analoginiu formatu, žmonės ją žiūri senais televizoriais ir neskuba pirkti naujų.
- Neapsieisime be keleto žodžių apie gyvenimo moteris.
- Žmona Danė jau pensininkė, visą gyvenimą atidavė medicinai. Dukra Dovilė įsikūrė ir dirba Vilniuje, o vyresnioji Ieva su šeima tvirtai įleido šaknis Kaune. Jau turiu anūkę ir anūką, Ieva padovanojo.
- Ar lieka laiko kitiems pomėgiams? Kuo dar, be elektronikos, domitės?
- Nežvejoju, nemedžioju ir sportuoti nesu mėgėjas. Moku visokiausių darbų, susijusių su metalu, medžiu ar statybomis. Esu visapusiškas technikos žmogus, negaliu ilgai tverti nieko nedaręs, nagai niežti. Dar su kompiuteriais nuo senų laikų mėgstu draugauti. Nuo tų laikų, kai patys gaminome „Sinclair“ tipo pirmuosius asmeninius kompiuterius. Todėl laisvalaikiu kokį kompą mielai suinstaliuoju. Meninių polinkių neturiu, prakalbų sakyti nemoku. Sausas technikos žmogus esu.
Antanas Vaičeliūnas
