Nuo to laiko, kai Senovės Graikijos filosofai atskyrė nomos („įstatymo“) ir physis („gamtos“) sritis, politikos, kultūros, visuomenės ir gamtos skirtis mums atrodo esanti nepamainoma mąstant apie pasaulį. Ar taip yra iš tikrųjų? Gal tai tik vienas iš įmanomų požiūrio taškų? O galbūt šio dualistinio eksperimento reikėtų kuo greičiau atsisakyti, nes kaip tik jis yra kai kurių ypač svarbių šiuolaikinio žmogaus problemų šaltinis?
Du namai
Prancūzų filosofas Bruno Latouras viename iš savo veikalų gamtos ir visuomenės perskyrą iliustruoja palygindamas ją su dviem atskirai stovinčiais namais. Tokio palyginimo materialią išraišką galima rasti Vienos miesto centre, kur, skiriami aikštės su imperatorienės Marijos Teresės statula centre, vienas priešais kitą stovi dveji identiški lyg vienas kito atspindžiai rūmai – Meno istorijos ir Gamtos istorijos muziejai. Skirtumas nuo B. Latouro metaforų čia tas, kad muziejų pavyzdyje dualistinės poros nariai nelygiaverčiai. Išryškėja gamtos pajungimas kultūrai: žirafą reikia iškimšti ir pastatyti už stiklo, kad ją būtų galima ramiai apžiūrėti kaip Vel?zquezo paveikslą kitoje aikštės pusėje.
Pagal kitą, subtilesnę, kultūros pirmumo koncepciją, taksidermija užsiiminėti nebūtina – bet kas, priklausąs žmonių visuomenei, net į laisvai savanoje besiganančią žirafą gali žvelgti tik per savosios kultūros prizmę, o gamta „savaime“ nepažini.
Kodėl du namai buvo pastatyti ir vis dar uoliai saugomi nuo sugriuvimo? Anot suomių ekologo Yrjö Haila, būtent dėl tendencijos žmogaus ir pasaulio sąveiką vaizduoti kaip subjekto ir objekto santykį, kuris apibendrinamas ir paverčiamas totaline distinkcija tarp „mūsų“ ir „gamtos“, gamta suvokiama kaip esanti „išorėje“, ji objektyvizuojama: gamtos daiktai tampa objektais, kuriais naudojasi žmogus. Be to, per santykį su gamta, kuri yra kažkas svetima, esą formuojasi subjekto tapatybė, taigi aptariama dichotomija apskritai esanti žmogiškosios egzistencijos pagrindas. Deja, tokios nuostatos – tiesus kelias į neišsprendžiamas konceptualines problemas.
Konceptualinis kalėjimas arba modernioji konstitucija
Didžioji ir gana akivaizdi bėda ta, kad neaišku, kur yra riba tarp gamtos ir kultūros. Mažai kas norės paneigti, kad žmogus – gamtos dalis, tačiau tokiu atveju neatrodo labai logiška kultūros reiškinius vadinti „nenatūraliais“. Be to, kokiu kriterijumi remiantis atskirti „natūralią“ gamtą nuo žmogaus paveiktos gamtos? Žinoma, žmogus gali keisti gamtą ir tai nuolat daro, bet juk gamta kinta ir pati. Taip nesėkmingai bandydami pagrįsti gamtos-kultūros dichotomiją patenkame į, Y. Haila žodžiais tariant, konceptualinį kalėjimą, kurį patys ir susikūrėme.
Šis kalėjimas iš esmės yra tai, ką Bruno Latouras savo esė „Mes niekada nebuvome modernūs“ apibūdina kaip moderniąją konstituciją. Modernybės esminis bruožas yra tasai nelemtas sutarimas ar sutartis (taigi „konstitucija“) atskirti socialinę ir gamtinę sritis. Pagal pirmąją „konstitucinę garantiją“, modernieji tiki, kad gamta yra nuo jų nepriklausoma objektyvi esatis, kurią reprezentuoja ir tokią, kokia ji yra, mums remdamiesi savo metodais parodo mokslininkai.
Antroji garantija įtvirtina visuomenės kaip žmonių konstrukcijos įvaizdį: žmonės laisvu sutarimu sukuria visuomenę (galima prisiminti daugybę po T. Hobbeso buvusių visuomeninės sutarties teorijos variacijų) ir susitaria, kokie atstovai reprezentuos jų valią.
Trečioji garantija reikalauja, kad gamta ir visuomenė liktų atskirtos. Modernieji iš pagrindų neigia galimybę, kad du skirtingi reprezentacijos būdai galėtų konfliktuoti. Mokslininkų laboratorijose nėra politikos, gamta nedaro įtakos laisvos žmonių valios pasireiškimams. Jei vis dėlto konfliktas kyla, modernieji pasitelkia „gryninimą“ ir bando išskaidyti reiškinį į „natūralius“ ir „dirbtinius“ komponentus.
Jau matyti, kad modernioji konstitucija tam tikra prasme yra šizofreniška. Taip, į gamtą reikia žvelgti nesuinteresuotu žvilgsniu, bet ar gamta nekonstruojama laboratorinio eksperimento metu, kai sukuriamos tokios sąlygos, kokių įprastai nebūna? Be abejonių, visuomenę sukūrė žmonės, tačiau ar neatrodo, kad dažnai tenka paklusti už mus galingesnėms socialinėms jėgoms? (Paskutinė, ketvirtoji, garantija „išbraukia“ Dievą – nei gamtos dėsniai, nei žmonių įstatymai nebeatrodo esantys dieviškos kilmės. Kita vertus, negi retas požiūris, kad Dievas yra, bet pasaulio reikalai jam nerūpi?)
Regis, anot B. Latouro, „indėnai neklydo, teigdami, kad baltaodžiai turi „dvišaką liežuvį“. Modernieji atrodo esą nenugalimi, nes gali sakyti bet ką: „mes nesukūrėme gamtos; mes kuriame visuomenę; mes kuriame gamtą; mes nesukūrėme visuomenės; mes nesukūrėme nei vienos, nei kitos, viską sukūrė Dievas; Dievas nieko nesukūrė, viską sukūrėme mes“. Jei tokia situacija nepasirodo esanti visiškai normali, kyla klausimas: kaip bandyti vaduotis iš to, kas kartais pasireiškia kaip nematomos kalėjimo sienos, o kartais – kaip apgaulingai svaiginantis nenugalimumo jausmas?
Mąstyti kitaip?
Paprasčiausias ir kartu sunkiausias būdas – nepasistatyti konceptualinio kalėjimo. Yrjö Haila siūlomas vaistas nuo moderniųjų ligų – atsisakyti apibendrinto dualizmo ir gilintis tik į atskirus atvejus, nes tik tokiu būdu skyrimas to, kas „natūralu“ ir „nenatūralu“, dar turi prasmę. Pavyzdžiui, jei pasistatysite namą kopose ir jį užpustys smėlis, turbūt kils mintis, kad toks poelgis buvo „priešingas gamtai“. O kaip tuomet, jei namas stovi ten, kur jam niekas negresia? Kitas svarbus aspektas – kritiškai pažvelgti į gamtos vieningumo ir visuotinumo tezę. Visai nestebina, kai žodis „kultūra“ vartojamas daugiskaita, tačiau „gamtos“ mūsų ausiai vis dar skamba neįprastai.
Bruno Latouro teorija kai kuriais atžvilgiais radikalesnė. Pagal jos simetriškumo reikalavimą, reikėtų atsisakyti vadinamųjų „centrizmų“. Čia turimi omenyje du ekologinio mąstymo variantai – antropocentrizmas ir ekocentrizmas. Antropocentristai teigia, kad tik interesai, susiję su žmogaus gerove, turi moralinę vertę, taigi žmonės pagal savo interesus nusprendžia, kokiai gamtos daliai leisti egzistuoti. Ekocentristai linkę pabrėžti savaiminį gamtos vertingumą ir smerkti destruktyvią žmogaus veiklą. Žvelgti simetriškai reiškia bandyti vienodai žiūrėti ir į žmones, ir į ne-žmones. „Gamta“ ir „visuomenė“ neatskiriamai susipynusios žmonių ir ne-žmonių tinkluose.
Norint keisti požiūrį, reikėtų nuo kažko pradėti, o pokyčius populiaru pažymėti simboliniais aktais. Tai ką gi darysime? Griausime abu muziejus ir statysime naują pastatą, kuriame tarp paveikslų ir statulų galbūt vaikštinės gyva žirafa? O gal geriau aikštę su muziejais uždengti milžinišku stikliniu gaubtu ir pakabinti lentelę su užrašu „Taip atrodė modernioji pasaulio tvarka“? Gal viską palikti kaip yra? Rinktis mums.Akvilė Grigoravičiūtė
TSPMI studentų korporacijos„RePublica“ laikraštis
