Lutono Karališkajame teisme visi septyni kaltinamieji, iš kurių viena – moteris, neigė kaltinimus vergvaldyste ir žmonių išnaudojimu.
Praėjusį rugsėjį Bedfordshire'o policija Green Acres namelių ant ratų stovykloje aptiko žmonių, gyvenančių siaubingame varge.
Prokurorai tvirtai laikosi kaltinimo, kad septyni teisiamieji – Connors'ų šeima – išnaudodami benamius užsidirbo nemenkas pinigų sumas. Kaltinimai pareikšti dėl rastų aštuonių šiuolaikinės vergovės sąlygomis gyvenusių aukų.
Kaltinama visa šeima: James John Connorsas (Big Jim), 34 metų amžiaus; Johnny Connorsas, 28; Tommy Connorsas (Jaunesnysis), 26; Jamesas (Jimmy) Connorsas, 24; Patrickas Connorsas, 20; Josie Connors, 30 ir Tommy Connorsas (Vyresnysis), 52.
Policija, atlikusi reidą gyvenvietėje, aptiko tryliką dirbančių vyrų, jokiais giminės ryšiais nesusijusių su Connorsų šeima. Visi dirbantieji būdavo pakviečiami iš benamių centrų, labdaringų valgyklų ar paprasčiausiai surenkami iš gatvės, o Connorsų namuose buvo verčiami dirbti fizinį darbą.
Vienas iš „darbuotojų“ sąlygas, kuriomis jie gyveno ir dirbo, pavadino „koncentracijos stovykla“. Teismui jis pasakojo, kad iki tol, kol jį „įdarbino“, jis gyveno iš socialinės paramos Brightone, tačiau dienos centre Tommy Connorsas Vyresnysis ir du jo sūnų pasiūlė dirbti jiems.
Anot nukentėjusiojo, jam buvo pasiūlytas 50 svarų savaitinis mokestis, gyvenamoji vieta Burgess Hille, Vakarų Sussexe – Tommy Connorso namuose.
Prokuroras pasakoja, kad schema visiems nukentėjusiesiems buvo panaši: iš pradžių jiems buvo duodama kišenpinigių, tačiau po kurio laiko elgesys su jais kardinaliai pasikeisdavo – „šeimininkai“ leisdavo sau net mušti savo „darbuotojus“.
Nukentėjusieji teismui pasakojo, kad buvę dienų, kai jie net negaudavę valgyti. Darbininkams buvo draudžiama palikti darbo vietą išalkus. Jiems buvo nuskustos galvos ir mokama itin mažai arba apskritai neatsiskaitoma už darbą.
Connorsai benamius savo grindinio plytelių gamybos įmonėje įdarbindavo iki devyniolikos valandų per dieną, šešias dienas per savaitę. Sekmadieniai būdavo jų laisvadieniais – tuomet vyrai būdavo siunčiami nuo durų prie durų, užsiimti tiesiogine prekyba.
Vienas iš kaltinamųjų aiškino, kad ne vienas jų ir ne kartą galvojęs apie pabėgimą, tačiau visus sulaikydavo gandai apie dingstančius darbininkus - tai esą juos atbaidydavo nuo minties apie bėgimą. Anot prokurorų, visi darbininkai buvo įsigąsdinę, manydami, kad jeigu bent kartą pabandytų bėgti, juos ir vėl pagautų. Dar kiti, anot prokurorės Fr.Oldham, „vergystėje“ praleidę ilgus metus, buvo netekę bet kokios vilties.
Teismo procesas tęsiamas.
