.jpg)
Žinios apie tėvų turtą, patogi buitis, poilsis geriausiuose pasaulio kurortuose, prabangūs automobiliai jauno žmogaus galvoje formuoja mintis apie tai, kad geras gyvenimas garantuotas, tad telieka juo mėgautis.
Tėvai mėgina vaikus auklėti savarankiškesnius, siunčia juos mokytis į užsienio mokyklas, o kai kurie jaunuoliai patys sąmoningai pasirenka savanorišką tremtį.
Sėkmingas ir pelningas verslas, namas Vilniuje, puiki sodyba užmiestyje, brangiai kainuojantis hobis, kelionės po pasaulį, darni šeima, du vaikai. Rodos, gyvenk ir džiaukis gyvenimu, tačiau keturiolikos metų sulaukusi Lietuvoje žinomo verslininko (jo prašymu, pavardės nerašome) dukra buvo išsiųsta iš erdvių šeimos namų mokytis į vieną Vokietijos mokyklą ir įkurdinta tos mokyklos bendrabutyje.
„Prasidėjus paauglystei, dukra pradėjo prasčiau mokytis, matėme, kad savo padėtimi puikuojasi prieš bendraamžius, jos finansiniai reikalavimai mums vis didėjo, galiausiai išsiaiškinome, kad kitų turtingų tėvų namuose vakarėlio metu buvo rūkoma „žolytė“. Nusprendėme ilgiau nedelsti ir išsiųsti dukterį mokytis į užsienį. Kai ieškojome mokyklos, daugiausia dėmesio kreipėme į tai, kad joje būtų numatyta griežta dienotvarkė, kad nebūtų galima vaikščioti kur nori ir kada nori. Gimnazija, kurioje mokomasi ir gyvenama, kur vaikus prižiūri griežti mokytojai ir auklėtojai, buvo Vokietijoje. Ją ir pasirinkome. Dukros nuomonės nepaisėme – pasakėme jai, kad ji nuo šiol gyvens ir mokysis šioje gimnazijoje, – prisipažįsta verslininkas. – Už mokslus, gyvenimą ir maistą sumokėdavome, duodavome kišenpinigių smulkioms išlaidoms. Iš pradžių santykiai su dukra buvo įtempti – jai nepatiko, kad viską nusprendėme už ją. Ji ilgėdavosi čia likusių draugų, tačiau ilgainiui susirado naujų bičiulių gimnazijoje, puikiai išmoko kalbėti vokiškai ir praėjus vienerių metų krizei toliau panoro pati likti mokytis toje gimnazijoje. Ją baigusi dukra grįžo į Lietuvą. Pastebime, kad ji gerokai skiriasi nuo kitų vaikų, kurie to nepatyrė – ji gerokai savarankiškesnė, turi tvirtą savo nuomonę, jos draugų yra iš viso pasaulio, akiratis ir mąstymas – globalus. Ji suprato, kad privalo pati rasti savo vietą gyvenime, nesvarbu, kokios yra jos šeimos finansinės galimybės. Nors buvo daug sunkių momentų, mudu su žmona esame patenkinti savo sprendimu išsiųsti dukrą mokytis į užsienį ir esame įsitikinę, kad tai padarėme pačiu laiku.“
Berlyno siena – aplink save
Sigita Ambrasienė, vilnietė architektė, su šeima gyvenanti name užmiestyje ir auginanti du vaikus, sutinka pasidalinti įspūdžiais, patirtais tada, kai jos tuomet šešiolikmetė dukra Angerona nusprendė metams išvykti gyventi ir mokytis į Vokietiją, į miestelį šalia Brėmeno, tačiau iš karto įspėja, kad jų dukra važiavo ne kokiais nors specialiais auklėjamaisiais tikslais. Toks buvęs pačios merginos noras.
„Važiuoti gyventi į Vokietiją sugalvojo ji pati, sakė, kad nori pagyventi svečioje šalyje ir išmokti vokiečių kalbą. Vienas sunkiausių momentų – pradžia, išvykimas. Sunku, kai sulauki skambučio pirmą valandą nakties, nes puikiausiai supranti, kad šiaip sau vaikas tokiu metu neskambins. Labai sunku, o gal net sunkiausia buvo per Kalėdas. Dukra ten pasijuto vieniša. Iš pradžių ja aplinkiniai domėjosi, o paskui įprato ir Angerona pasijuto užmiršta, – didžiausius išbandymus prisimena p. Sigita. – Didžiausias dukros gyvenimo Vokietijoje pliusas – ji puikiai išmoko kalbėti vokiškai, tapo dar savarankiškesnė, nors to jai netrūko ir čia. Išvykus daugiausia bendraudavome telefonu, rašėme viena kitai ne tik elektroninius, bet ir tikrus laiškus popieriuje. Dukra pati pasiūlė rašyti laiškus ranka, nes jie šiltesni ir nuoširdesni.“
Ponia Ambrasienė mano, kad vaiko siuntimas į užsienį negali būti auklėjamoji priemonė, to pirmiausia turi norėti ir išvykimo iniciatoriumi būti pats vaikas. „Be to, vaikas turi būti pakankamai psichologiškai tvirtas. Angeronos brolis yra kitokio būdo ir, nors jam dar tik dešimt metų, man rodos, jam netiktų toks išbandymas, kokį pasirinko dukra“, – mano moteris ir prisimena, kad labai nelengva buvo ir tada, kai dukra grįžo namo. Vėl stresas, adaptacija, teko vėl vieniems prie kitų taikytis.
Kai vienoje Vilniaus kavinėje susitinku su Angerona Ambrasaite, iš karto pastebiu, kad mergina įdėmiai ir atvirai mane tyrinėja akimis. Ir iš tiesų mano pašnekovė jau pačioje pokalbio pradžioje prisipažįsta, kad jai įdomu tyrinėti, lyginti, analizuoti reiškinius, žmones, pasaulį.
„Vieną dieną pajutau, kad mane ėmė slėgti rutina. Norėjosi naujų potyrių. Nusprendžiau, kad būtų įdomu kur nors išvykti ir pagyventi be tėvų, pakeisti aplinką. Pasirinkau Vokietiją, nes ši šalis atrodė man įdomi. Norėjau įsitikinti, ar galioja mūsų apie Vokietiją susikurti stereotipai. Siekiau ir pragmatiško tikslo – išmokti vokiečių kalbos. Netrukus įsitikinau, kad vokiečiai iš tiesų nėra per daug draugiški. Kodėl? Manau, jie taip stengiasi apsisaugoti nuo bendravimo nesėkmių, nuo per daug artimų santykių su žmonėmis, nes žino, kad per didelis artumas dažnai pakenkia. Vokiečiai, kaip ir mes, lietuviai, domisi blogąja kaimynų puse. Dar pastebėjau, kad ten tėvai labiau rūpinasi, kuo vaikas gyvena, kokios jo problemos, o ne kuo jį aprengti ir kaip uždirbti daugiau pinigų – kaip Lietuvoje. Mokytojai stengiasi būti teisingi visiems mokiniams, pajutau daugiau nuoširdumo tarp mokytojų ir mokinių. Gerus santykius palaikyti ir gerbti viena kitą stengiasi abi pusės. Laikinieji moksladraugiai mane sutiko gana šaltai, kai kurie taip ir nepriėjo prie klasėje kabančio žemėlapio pasižiūrėti, kur yra Lietuva, nors ir nežinojo. Iš pradžių pajutusi šaltumą mėginau užsisklęsti, tačiau netrukus supratau, kad visų draugė nebūsiu, bet ir konfliktuoti nebūtina. Patirtis brandina žmogų. Vokiečiai labiau atsipalaidavę dėl socialinių garantijų ir renkasi ne tas profesijas, kurios užtikrina didesnius pinigus, o tokias, kurios prie širdies. Reikia daryti tai, kas malonu, o ne tai, kas teikia finansinę naudą“, – dabar jau mano ir Angerona.
Vokiškas požiūris į gyvenimą, kai orientuojamasi į tai, kas patinka, o ne į tai, kas naudinga, merginai padėjo apsispręsti renkantis profesiją.
„Kadangi mano abu tėvai architektai, nuo mažens svajojau tapti dizainere, tačiau, pagyvenusi Vokietijoje, apsisprendžiau rinktis kitus mokslus. Mane domina filosofija, politinė ekonomija. Dabar tikrai žinau, kad žmogus, matydamas tik vieną kelią, vieną pasirinkimą, aplink save pastato tarsi Berlyno sieną, – išmintimi stebina Angerona. – Džiaugiuosi tai supratusi, žinau, kad mane subrandino gyvenimas svečioje šalyje. Tačiau, jei kas klaustų mano nuomonės, niekada nepritarčiau tiems tėvams, kurie už vaiką nusprendžia, ką jam daryti, verčia jį dėl kokių nors priežasčių išvažiuoti. Sėkmė galima tik tada, jei iniciatyvą pagyventi svetur rodo pats vaikas.“
Skurdžios šalys nevilioja
Angerona į Vokietiją vyko kaip „YFU Lietuva“ (angl. Youth For Understanding), tarptautinės organizacijos, vykdančios jaunimo mainų programas visame pasaulyje, dalyvė. Lietuvoje ši nevalstybinė organizacija veikia nuo 2000 metų. Per visą laiką, tarpininkaujant šiai organizacijai, iš Lietuvos mokytis į įvairias užsienio šalis išvyko per šimtą penkiolikos–aštuoniolikos metų moksleivių, į Lietuvą trečius metus kasmet atvyksta po keturis moksleivius iš užsienio šalių.
Gabrielė Tervidytė, „YFU Lietuva“ laikinai einanti valdybos pirmininkės pareigas, prieš septynerius metus taip pat buvo pasirinkusi savanorės tremtinės likimą. Ji metus gyveno ir mokėsi Danijoje. Gabrielė apie tą laiką pasakoja: „Mano mama išvykimą išgyveno sunkiai, o man grįžus vėl neišvengėme sunkumų. Mamą trikdė mano vidinė ramybė, nesiverčiau per galvą ir niekur neskubėjau. Neįgyti ramybės gyvenant Skandinavijoje, kur ji tvyro tiesiog ore, neįmanoma. Tik praėjus porai metų, mama suprato ir įvertino ten gautą naudą. Nauda atsiskleidžia ilgainiui. Tai iš tikrųjų yra investicija į vaiko ateitį. Daugumai tėvų sunku, kai vaikai grįžta, nes jie neišvengiamai būna pasikeitę. Tėvai tikisi – grįžo vaikas į lizdelį, bet vaikas iš tiesų jau niekada negrįš į lizdelį – jis jau pajuto, ką reiškia galvoti savo galva, pačiam priimti sprendimus.“
Dalis išvažiuojančiųjų, sako su jais bendraujanti Gabrielė, nori ištrūkti iš tėvų globos, pabodusios, pilkos Lietuvos. Pragmatiškesnės priežastys – išmokti kalbą, gauti naudos ateityje, noras pabandyti gyventi be savo šeimos. Tėvų, kurie būtų per šią organizaciją ketinę išsiųsti savo vaikus iš namų taip norėdami jiems parodyti, kaip blogai bus be šeimos, nepasitaikė. Tik kartą organizacijos atstovai sulaukė pageidavimo surasti vaikui gyventi ir mokytis pačią brangiausią šalį. Brangiausiai viskas kainuotų Australijoje. Tai ir buvo pasakyta tėvams, tačiau vaikas į Australiją taip ir neišvyko, nes šeimos lūkesčiai ir motyvai buvo visiškai kiti. Negalima orientuotis į šalies brangumą. Lietuvoje dar nebuvo turtingos šeimos, kuri išsiųstų savo vaiką į Lotynų Ameriką ar Afriką, į šalis, kuriose galima pamatyti tikrą žmonių skurdą. Skurdesnės ar egzotiškesnės šalys nepopuliarios. Šiemet pirmą kartą mergina išvažiavo į Braziliją. Dauguma Lietuvos jaunuolių siekia išvažiuoti į JAV. Toliau pagal populiarumą – Europa, ypač dažnai renkamasi Olandija ir Belgija, Skandinavija, Vokietija. Pasaulio jaunimas varžosi dėl galimybės gyventi ir mokytis Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Vietos į šias šalis užsakytos prieš trejus metus.
„Grįžusieji dažniausiai prisipažįsta įsivaizdavę gyvensią užsienyje vieni ir neįvertinę to, kad iš tikrųjų teks taikytis prie naujos šeimos tradicijų. Po pusmečio aplinka tampa tokia pat rutininė kaip ir Lietuvoje. Kalbėti labai gerai išmoksta visi, tačiau išmokus jiems tai jau atrodo savaime suprantama. Grįžę dauguma sako, kad jie pažino pasaulį taip, kaip niekada nebūtų pažinę gyvendami vien Lietuvoje. Labai dažnai antrąja šeima jiems tampa užsieniečių šeima, – sako Gabrielė, – įgyjama įvairių tautybių draugų, o tai jaunam žmogui leidžia puikiai jaustis visame pasaulyje. Ir dar – dažnai nelengva būna surasti bendrą kalbą su bendraamžiais lietuviais, kurie to nėra patyrę, nes pasimokiusieji užsienyje būna brandesni. Grįžus lengviau apsispręsti, ką studijuoti, ką veikti gyvenime.“
Ką apie laikiną jaunuolių gyvenimą užsienyje mano pedagogai?
Jolanta Knyvienė, Vilniaus Simono Daukanto vidurinės mokyklos direktorė, išskiria dvi motyvų grupes, dėl kurių vaikai išvyksta mokytis į kitas šalis: dalis – tai diplomatų šeimos, kita grupė, kai tėvai pasiima vaikus važiuodami padirbėti į kurią nors užsienio šalį. Vieni vaikai mokslus ir gyvenimą užsienyje renkasi labai retai. Mokytis ir gyventi kitoje šalyje be tėvų direktorė patartų tik vaikams maždaug nuo penkiolikos metų, kai jie jau psichologiškai tvirtesni. Ji pripažįsta, kad kartais tėvai užsimena norintys vaikams parodyti, koks blogas būtų gyvenimas be jų, bet direktorė kategoriškai nepritaria tokiai nuomonei, ji mano, kad vaikui svarbiausia – būti su šeima, ypač kol jis nėra psichologiškai tam subrendęs ir pasiruošęs.
Išlošia ar pralošia šeimos, dėl įvairių priežasčių siunčiančios vaikus mokytis ir gyventi svetimose šalyse, klausiu Raimundo Milašiūno, Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichoanalitiko.
„Labai svarbu, apie kokio amžiaus vaikus mes kalbame. Jei vaikai išsiunčiami vieni gyventi į svetimos kultūros šalį, kol jie nėra sulaukę bent penkiolikos metų, kad ir ką sakytų jų tėvai, iš tiesų tai yra vaiko atstūmimo forma. Vaikas šitaip dėl kokių nors priežasčių, galbūt ir dėl to, kad dėl jo iškyla kokių nors bėdų, išgujamas iš šeimos. Pakartosiu – labai svarbu, kokio amžiaus yra vaikas, kurį tėvai siunčia mokytis toli nuo namų. Jei tai septyniolikos ar aštuoniolikos metų paauglys ir jis pats to nori, puiku, vaiko pasirinkimas ir tėvų galimybės lemia sprendimą. Gerokai jaunesniam vaikui išsiuntimo priežastis galima aiškinti neaiškinus, jis tai supranta tik vienaip – jis išmetamas iš šeimos. Esu susitikęs su keletu žmonių, kurie vaikystėje, maždaug aštuonerių–dešimties metų, buvo išvežti į internatą gydyti stuburo ligų. Tėvų ketinimai buvę geriausi – taip elgtasi taisant sveikatą, tačiau visi jie šią tremtį neigiamai prisiminė visą gyvenimą. Šeimos problemos, nesvarbu, dėl kokių priežasčių jų atsiranda, neišsispręs, blogi tėvų ir vaikų santykiai tikrai nepagerės nuo to, kad vaikas bus išsiųstas į kitą šalį. Nemanau, kad turtingų šeimų atžalos turėtų būti taip mokomos pažinti skurdesnį gyvenimą. Kaip ir visais atvejais, čia galioja tos pačios taisyklės – šeimos nariai privalo atvirtai kalbėtis apie visas bėdas, kartu spręsti atsiradusias problemas, o ne imtis vienpusiškų sprendimų ir išorinių problemų sprendimo būdų. Dar vienas tokio tėvų elgesio motyvas gali būti jų pačių narcisizmas, manoma – aš to pats negalėjau daryti (vykti mokytis į užsienį), tai dabar tegul mano vaikas pasinaudoja ta galimybe. Visais atvejais prieš priimant sprendimą, ar siųsti vaiką mokytis ir gyventi į jam svetimą aplinką, pirmiausia vertėtų atsižvelgti į vaiko amžių, charakterį ir tai, ar jis pats pribrendęs tokiems pokyčiams. Prievarta guiti vaiko iš namų, kad ir turint geriausių norų, nevertėtų.“
