„Mano vaikystė buvo kaip ir visų vaikų – visokie būreliai, užsiėmimai, kiaurus vakarus žaisdavau su draugais kieme. Tie kiemo draugai man būdavo kaip šeima, visi vienas kitą užtardavome. Tai buvo smagi vaikystė, turiu tikrai šiltą prisiminimą. Aišku, tas mano išskirtinumas buvo, man reikėjo suvokti, kodėl aš esu kitokia, nors šiaip aš savęs kitokia nelaikau. Taip, buvo tas noras išsiaiškinti, kodėl turiu šią negalią, tėvai darė tyrimus, bet nieko neišsiaiškino. Tiesiog taip atsitiko“,– su šypsena pasakoja Aušra.
Mergina yra iš atokesnio Vilniaus rajono, Trakų Vokės, o pačiame Vilniuje ėmė mokytis nuo penktos klasės.
„Tada sulaukdavau pavienių įtarių žvilgsnių, bet mano klasės draugai buvo nuostabūs, visad mane užtardavo. Kadangi niekada savęs neišskirdavau, kad aš kitokia, to nesureikšmindavau, taip mane ir priėmė aplinkiniai. Kaip save pateiksi žmogui, taip tave ir priims“, – sako ji.
Aušrą mama augino kaip visus vaikus – ji merginai ir įskiepijo tą požiūrį, kad negalios nereikia sureikšminti, jai to net neleisdavo daryti.
„Pavyzdžiui, kartą mokykloje mums reikėjo siūti sagas, ir aš gal tik iš penkto ar šešto karto tai padariau, nes mamai vis kliūdavo – tai nelygiai susiuvau, tai negražiai. Jokių nuolaidų ji man nedarė, mane mokino kaip kiekvieną vaiką. Dabar jau šešti metai gyvenu savarankiškai“, – pasakoja entuziastė.
Kas iš to, jeigu verksiu?
Vienas sunkesnių Aušros gyvenimo etapų buvo paauglystė, kai keitėsi jos figūra ir merginai tai nepatiko:
„Manbuvo sunku pereiti nuo berniukiškos mergaitės iki moteriškos merginos. Man nepatiko mano figūra, kuri formavosi, bet po to su ja susitaikiau. Tas pats ir su rankomis – susitaikiau su tuo. Kas iš to, jeigu aš verksiu, savęs gailėsiu, kam nuo to geriau?“ – kalba mergina.
Aušra pasakoja, kad ją daug išmokė viena jos draugė, kuri nevaikščiojo. Vieną dieną Aušra pradėjo verkti, kad negali nešioti žiedų.
„O ji man ir sako: „ Tu rimtai verki dėl tokio dalyko? Gyvenime yra svarbesnių dalykų.“ Paskui aš tą supratau. Aš juk esu visiškai nepriklausoma, einu ir darau, ką noriu, nesu ribojama tėvų. Ta mano draugė neturėjo raumenų, bet džiaugėsi kiekviena diena. Po jos mirties supratau, kad ir aš kiekviena diena džiaugiuosi ir myliusave tokią, kokia esu“, – kalba mergina.
Modelio karjera
Aušra pasakoja, kad modelio karjera jai prasidėjo netikėtai. Kartą jos teta, dažnai keliaujanti po užsienį, pasakė, kad britų dizainerio AlezanderioMcqueeno podiumu ėjo viena mergina su kojos protezu. Teta ir Aušrai pasiūlė modelio karjerą, nes ji buvo aukšta ir plona, bet tada mergina tik pasijuokė iš to.
„Vėliau varčiau žurnalą ir pamačiau modelių mokyklėlės skelbimą. Paskambinau ten, ėmiau lankyti pamokėles, sudalyvavau pirmame konkurse, bet tuo viskas ir užsibaigė, nes man reikėjo eiti į pamokas.Vėliau,11-oje ar 12-oje klasėje, pasidariau fotosesiją, ir mane ėmė kviestis fotografai. Tuo metu už fotosesijas nemokėjo, bet dabar jau moka“ ,– pasakoja modelis.
Aušra tada pajuto pasitenkinimą tuo, ką daro, jai tai patiko. Ėmė sulaukti pasiūlymų išvykti į užsienį – Turkiją, Italiją ir kitur. Mergina sako išmaišiusi kone visą Europą. Taip Aušra susipažino su įvairiais žmonėmis, patenkino nuo vaikystės turimą polinkį domėtis kitų šalių istorija ir kultūra.
Nestandartinis modelis sako, kad be agentūros dirbti šį darbą yra žymiai geriau – tereikia užsitarnauti savo vardą.
„Mane pačią pastebėdavo prodiuseriai, fotografai. Fotografavausi įvairioms reklamoms, projektams, katalogams. Kartą teko fotografuotis ir socialinėje reklamoje– mano nuotraukas iškabino reabilitacijos centre, nes profesionaliai sportuoju lengvąją atletiką. Ta reklama buvo kaip įkvėpimas kitiems, kad žmonės suprastų, kad nieko nėra neįmanomo“, – pasakoja Aušra.
Ji pasakoja anksčiau pati siuntinėdavusi savo portfolijas, o dabar to nebedaro – užsakovai ją susiranda patys.
„Aš esu labiau pastebėta, tai man net nėra būtinybė eiti į kastingą, mane pačią pamato, parašo, yra „facebookas“, „twitteris“. Socialiniais tinklais visi naudojasi. Šią savaitę turėjau porą pasiūlymų fotografuotis, kitą savaitę daugiau. Būna, kad jokio pasiūlymo negaunu. Tam turi įtakos metų laikas, vasarą visada yra daugiau užsakymų“, – kalba mergina.
Siūlė permiegoti už pagrindinį vaidmenį
Aušra pasakoja, kad yra sulaukusi ir tokių pasiūlymų, kurių teko atsisakyti.
„Vieno televizijos kanalo prodiuseris pasiūlė permiegoti su režisieriumi, kad gaučiau pagrindinį vaidmenį seriale. Tai labai dažna praktika. Pažįstu daug merginų, kurios taip ir padaro. Mintyse apsvarsčiau tą pasiūlymą, tačiau suprantu, kad tokios žvaigždutės greitai nukrenta – paskui ateina jaunesnių ir gražesnių, ir jų era baigiasi. Taip pat esu gavusi pasiūlymą iš vieno užsienio leidinio nusifotografuoti nuoga už 5 tūkst. eurų. To irgi atsisakiau. Manau, kad lengviausias kelias į modelio karjerą – permiegoti su geru fotografu, tačiau aš pasirinkau kitą kelią“, – pasakoja mergina.
Turi charizmą
Aušra sako, kad jos išskirtinumas – ne tik neišsivysčiusios rankos.
„Aš esu aukšta, mano plaukai, kūnas, veidas yra kitoks, išskirtinis. Lietuvoje modeliai dažniausiaiyra ilgaplaukės, tiesiaplaukės blondinės. Rankos padaro tą reklamą, jei galima taip pasakyti, bet modelis yra ne tik išvaizda, tai ir tavo charizma, tavo elgesys, tavo bendravimas. O aš turiu charizmą. Kaip pasakau, taip ir padarau. Stengiuosi visą laiką užlipti iki paskutinio laipto, nežiūriu atgal. Jeigu man „ne“ pasakys šitoje agentūroje, tai „taip“ pasakys kitoje“, – pasakoja Aušra.
Skaudžiausia patirtis
Modelis sako, kad viena skaudžiausių gyvenimo patirčių buvo ta, kai jai agentūroje dėl negalios pasakė ne.
„Man vieną kartą pasakė „ne“ agentūroje, tai aš po to ir nėjau daugiau į jas. Tada matyt visas ašaras išverkiau, visas susikaupusias nuoskaudas, ir nuo tada problemų nebuvo. Ta pati savininkė man dabar rašinėja, prašo pas juos fotografuotis, bet aš tikrai neisiu, nes čia yra principas“, – pasakoja jaunuolė.
Aušra sako nuo mažumės esanti maištininkė, tad ir sulaukusi to „ne“ ji nutarė specialiai tapti modeliu.
„Tokios patirtys yra spyris į užpakalį, jeigu pats susipranti, kad tai yra spyris į užpakalį, kad nereikia sėdėti vietoje. Jeigu užsidaro vienos durys, atsidaro kitos, o jeigu ne, tai atsidaro langas, kuris dar platesnis yra. Tikrai nieko nėra neįmanoma“,– kalba mergina.
Meilė ir dėkingumas
Nors paauglystėje Aušra ir galvodavo, kad jai nepavyks susirasti vaikino, tačiau laikui bėgant tas požiūris pasikeitė. Su dabartiniu vaikinu Aušra susipažino klube, ir dabar jie gražiai, laimingai ir paprastai kartu gyvena. Jos ir svajonė paprasta – turėti gražią, gerą šeimą su tarpusavio darna, harmonija, pasitikėjimu.
Mergina sako esanti dėkinga gyvenimui už visas pamokas, tarp kurių yra ir jos negalia.
„Nors nesu labai religinga, bet manau, kad Dievas duoda egzaminą, o žmogus arba jį išlaiko, arba ne. Manau, kad aš tą egzaminą išlaikiau, nes nepasidaviau, kaip ir mama. Tėtis neišlaikė (merginos tėtis ją su mama paliko – red.) Gyvenimo sunkumai parodo, koks tas gyvenimas ir koks jis gali būti. Argi jis būtų toks įdomus, jei būtų tik rožėm klotas?“ – kalba Aušra.
Jaunoms merginoms, kompleksuojančioms dėl išvaizdos, Aušra pataria pažiūrėti filmą „Camino“, o jei ir tai nepadės, vadovautis taisykle „nieko nėra neįmanomo“.
„Ta pati išvaizda yra toks pakeičiamas dalykas. Jeigu esi stora, yra sportas, jeigu manai, aks esi negraži, yra kosmetika., bet aš abejoju, kad ta mergina tikrai negraži. Visi žmonės yra savaip gražūs“, – sako ji.
Pačiai Aušrai išvaizda, kaip ji teigia, yra antraeilis dalykas.
„Jeigu žmogus bus iš vidaus gražus, geras, spinduliuos teigiamą energiją, teigiamą jėgą, tada aplinkiniai sakys, kad tu gražus žmogus. Moteris net ir nesidažančios, vyresnio amžiaus, yra labai gražios ir nuostabios, nes spinduliuoja gėriu ir pagarba kitiems. O mūsų bendraamžės yra simpatiškos, bet grožį sukuria pudra, tušu, skaistalais. Kai nuvalysi tą grožį, liks skuduras išsitepliojęs. Aš pati labai retai dažausi, į paskaitas einu nepasidažiusi, dažausi tik fotosesijoms ir kitoms progoms“, – kalba Aušra.
