Valstybės vadovams vėl prabilus apie tai, kad būtina kelti minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA), LRT.lt kalbinti ekonomistai sako laukiantys meto, kada tokio reguliavimo Lietuvoje apskritai nebereiks. Tačiau taip bus dar negreitai. „Susidarė paradoksali situacija, kai nedarbas išlieka aukštas, bet rinkoje specialistų trūksta.
Tai rodo, kad problemos yra struktūrinės“, – pažymi Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnysis ekspertas Vytautas Žukauskas. Tam, kad nuo liepos 1 dienos dabartinis 300 eurų MMA būtų padidintas dar 25 eurais, iš esmės pritaria tiek prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek premjeras Algirdas Butkevičius, tiek ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.
Su jais sutinka „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas: „Vidutinis atlyginimas auga, todėl būtų tikslinga išlaikyti stabilų jo ir MMA santykį“. Tačiau jis primena jau ne kartą aptartą idėją, kad MMA reiktų tiesiog indeksuoti su vidutiniu šalies atlyginimu ir taip išvengti nuolat pasikartojančių diskusijų šiuo klausimu, o politikai galėtų daugiau savo laiko skirti svarbesniems klausimams.
„Be to, pamirštama, kad jie žadėjo mažinti mokestinę naštą. Juk galima būtų padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) – taip gyventojai į rankas gautų daugiau“, – sakė ekonomistas. Jam pritaria V. Žukauskas, kuris taip pat patartų didinti NPD.
Tačiau, kitaip nei Ž. Mauricas, jis iš esmės nepritaria MMA didinimui. „Tai nėra tinkamas būdas ir turi neigiamų pasekmių. LLRI laikosi pozicijos, kad MMA reiktų bent jau nedidinti, jei neįmanoma jo visai panaikinti“, – teigė ekspertas. Didina daugiau, nei priklauso? Pernai vidutinis mėnesinis atlyginimas bendrai augo maždaug 5 proc.
Paskutinį 2014 metų ketvirtį jis siekė 714,5 euro, o nuo pirmojo ketvirčio padidėjo 43,8 euro. Tačiau ne visose srityse augimas buvo vienodas. Statistikos departamento duomenimis, labiausiai padidėjo apdirbamojoje gamyboje dirbančių žmonių algos – 119,5 euro.
Pastebimai ūgtelėjo ir vandens tiekimu, nuotekų valymu, atliekų tvarkymu ir regeneravimu užsiimančiųjų pajamos – 82,8 euro. Išsiskiria ir „kitoje aptarnavimo veikloje“ dirbančiųjų atlyginimų augimas, kuris siekė 78,9 euro. Tačiau šie padidėjimai ne visada atitinka ekonomikos vadovėliuose aprašomus dėsnius.
Paprastai sakoma, jog augant užimtumui, turėtų didėti ir atlyginimai, tačiau ne visose ekonominės veiklos rūšyse šie dalykai sutampa. Pavyzdžiui, daugiausiai užimtų darbo vietų skaičius išaugo statyboje – metų pabaigoje jų buvo 3760 daugiau, nei pradžioje.
Bet statybininkų darbo užmokestis didėjo tik 4 eurais daugiau už bendrą vidurkį. Dėl to galima daryti prielaidą, kad dalį atlyginimo jie gauna nelegaliai. Kita vertus, statybose nereikia daug specialių įgūdžių, todėl darbo vietas jose užpildyti lengviau. „Užmokestis auga ten, kur darbuotojų paklausa yra didesnė už pasiūlą. Jei vienoje ar kitoje srityje šie dalykai neatitinka, tai dar nereiškia, kad tie dėsniai nebeveikia. Galbūt tos vietos buvo užpildytos be didelių pastangų, todėl ir atlyginimai neaugo labai stipriai“, – paaiškino V. Žukauskas. Visgi daugumoje sričių užimtumo ir atlyginimų pokyčiai atitiko.
Švietimo sektoriuje per metus prarastos 3088 darbo vietos, todėl čia ir atlyginimai augo bene lėčiausiai iš visų – 30,2 euro per metus. Tuo metu apdirbamojoje gamyboje darbuotojų pagausėjo 2296, taip pat buvo 186 laisvomis darbo vietomis mažiau nei 2014-ųjų pradžioje, o darbo užmokestis augo sparčiausiai iš visų.
Ž. Mauricas pastebėjo, kad, atsižvelgiant į vidutinio mėnesinio atlyginimo augimą, MMA taip pat turėtų būti didinama tik 5 proc., ir tai sudarytų ne 25 eurus, kaip siūloma, o tik 15 eurų. Tačiau MMA didinimas planuojamas metų viduryje ir galios dar kurį laiką, todėl atitinka prognozuojamas ateities augimo tendencijas. Politinis, o ne ekonominis klausimas
Tiek Ž. Mauricas, tiek V. Žukauskas pabrėžė, kad MMA didinimas yra politinis sprendimas. „Jis palaipsniui praranda prasmę, bet Lietuvoje, kur dalis atlyginimų mokama „vokeliuose“, jį turėti tikslinga“, – sakė „Nordea“ ekonomistas. Jo teigimu, kitose valstybėse, pavyzdžiui, Šveicarijoje, nors MMA nėra nustatytas, tačiau yra susiformavusi tokia aplinka, kai darbdaviui vos pabandžius nemokėti tam tikros kvalifikacijos darbuotojui priimtinos sumos, iškart prasideda spaudimas iš profesinių sąjungų bei visuomenės. V. Žukauskas aiškino, jog MMA klausimas politizuotas daugelyje šalių, net ir turtingesnių už Lietuvą.
„Tai kainų reguliavimo problema, ir ji aktuali net ir tokiose šalyse, kaip Vokietija ar JAV“, – sakė jis. Tačiau Ž. Mauricas pastebėjo, kad, kai atlyginimai valstybėje pasiekia tam tikra lygį, MMA ima vaidinti labai ribota vaidmenį. „Lietuvoje išlieka problema, kai net ir kvalifikaciją bei darbo patirties turinčiam darbuotojui vis tiek siūloma tik 300 eurų, – teigė pašnekovas. – Tačiau tokie dalykai pamažu nyksta, pavyzdžiui, užsienio kapitalo bendrovėse su jais jau nebesusidurtume. MMA aktualiausias išlieka vyresniems ir toliau nuo ekonominių centrų – Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos – gyvenantiems darbuotojams.“
Ekonomistas prognozuoja, kad po maždaug 15 metų MMA reikšmė Lietuvos ekonomikoje bus žymiai mažesnė. Tačiau šiuo metu, jo manymu, MMA gali prisidėti prie bedarbių motyvacijos grįžti į darbo rinką. Kartais sakoma, kad dėl MMA padidėja nedarbas, nes smulkusis ir vidutinis verslas būna priverstas atleisti dalį savo darbuotojų, tačiau Ž. Mauricas teigė, kad ankstesnė patirtis parodė, jog rezultatas gali būti kaip tik priešingas. „Tai didina žmonių paskatas grįžti į darbo rinką, nes tada nebe taip apsimoka gyventi iš pašalpų.
MMA nepadarys didelės žalos, gal tik patys smulkiausieji gali susidurti su sunkumais“, – sakė ekonomistas. Savo ruožtu V. Žukauskas į šį klausimą pažiūrėjo kiek kitu kampu. Esą net ir už mažesnį nei minimalų atlyginimą dirbti gali sutikti tie darbuotojai, kurie tiesiog negali niekur rasti darbo, bet tiki, kad padarys karjerą ir ilgainiui uždirbs kur kas daugiau už MMA. „Tiesa, šiai kategorijai nepriklauso žmonės, kurie galvoja, kad dirbti išvis neverta, o labiau apsimoka gyventi iš pašalpų. Kai kurie ne tik gauna pašalpą, bet dar ir dirba nelegaliai“, – pažymėjo LLRI ekspertas.
