Mitologijos tyrinėtojas, susidūręs su bet kokia pabaisa ar gražuole iš pasakos, nepuola panikon. Politinėje mitologijoje – savos pabaisos ir gražuolės, politinės pasakaitės ir (ne)laimingos pabaigos. Panagrinėkime 2009 m. Lietuvos prezidento rinkimus mitologo akimis.
Vienas žymiausių pasaulyje politinės mitologijos tyrinėtojų, prancūzų istorikas Raoul'is Girardet (g. 1917) kritiškai analizuoja keturis pagrindinius kolektyvinės vaizduotės mitus: Sąmokslo, Gelbėtojo, Aukso amžiaus ir Vienybės. Šįsyk kandidatus turime septynis. Pabandykime pažvelgti, kokios mitologinės būtybės jie (ir jos) galėtų būti.
Beje, mitologijos griebtis nusprendžiau po to, kai sąžiningai praėjau www.manobalsas.lt siūlomą testą ir gavau tokius atsakymus, kurių mažiausiai tikėjausi. Žinoma, gyvenimas krečia pokštus ir yra pilnas paradoksų, tačiau visgi manau, jog testas nemelavo. Tiesiog jis parodė mitologinę tiesą: rinkdamasis tai, kas man priimtina iš kandidatų deklaruojamų tiesų sąrašo, rinkausi ne juos, o politinius mitus, kuriuos kandidatai (bei jų pagalbininkai) kuria.
Savo paties nuostabai, turiu pripažinti, kad mitologemos, kurias deklaruoja kandidatai, su mano pasaulėžiūra sutapo šitaip: Valentinas Mazuronis (73 proc.), Algirdas Butkevičius (71 proc.), Loreta Graužinienė (71 proc.), Valdemar Tomaševski (62 proc.), Dalia Grybauskaitė (47 proc.) ir Kazimira Danutė Prunskienė (44 proc.). Deja, www.manobalsas.lt kažkur pametė generolą Česlovą Jezerską.
Kodėl dvi gerai žinomos moterys atsidūrė sąrašo apačioje, o naujokė L.Graužinienė – viršuje? Kodėl nušalintojo prezidento Rolando Pakso žmogus – sąrašo viršuje? Nesu nei paksininkas, nei antigrybauskaitininkas. Tačiau į www.manobalsas.lt klausimus atsakinėjau sąžiningai. O jie nebuvo kažkuo ypatingi; tie klausimai lietė kiekvieno mūsų ateitį.
Kad ir kiek teisingai ar neteisingai sudarytas www.manobalsas.lt testas, esmė ne jame. Esmė keturiuose mituose, kurie veikia daugelio žmonių sąmonėje.
Sąmokslas. Tai dažnas žodis R.Pakso ir V.Mazuronio kalbos sraute. Sąmokslas – tas baubas, išvertęs lakūną iš lėktuvo, kurio jis nesuvaldė. Sąmokslo bijo V.Mazuronis, kad jam nenutiktų taip pat kaip R.Paksui.
R. Girardet sako, jog Tamsos, Sąmokslo žmonės tiesiog nepripažįsta paprasčiausių kasdienės socialinės gyvensenos normų. Sąmokslo mitologijoje visada atsiskleidžia tam tikros vieningos, pavergiančios Tvarkos religine šio žodžio prasme vizija. Įdomu, kad prancūziškas žodis l'ordre reiškia ir tvarką, ir ordiną (pvz., masonų – bene dažniausio Sąmokslo simbolio).
Prie Sąmokslo mito šalininkų galėtume priskirti ir Č.Jezerską. Kodėl? Jo beveik nesimato. Jis – tarsi šešėlyje. Pinigų sąskaitoje turi patį minimumą. Žadėtosios uniformos, ir tos nerodo. Ne generolas, o, sakytumei, pilkasis kardinolas (norėtų būti). Gal todėl dažnai matomas šalia D.Grybauskaitės?
Gelbėtojas. Be abejo, D.Grybauskaitė tinka Gelbėtojos vaidmeniui. Nors daugelis nepasitiki "ponia iš Briuselio", o toks ponas Z. net suabejojo, ar ji lietuvė (pone Z., nebežiūrėkit į pajaunėjusį ir taip labai jaunai atrodančios ponios D. veidą, kuris atrodo nelietuviškai, nes per gražus), vis dėlto tai – Gelbėtoja. Ji paslaptinga, baugi, "ten" uždirba triskart daugiau nei mūsų prezidentas, gali sau leisti bemaž viską, tačiau vis dėlto nori tapti Prezidente. Kodėl? Todėl, kad D.Grybauskaitė yra Išskirtinumo herojus. Aplink ją – vadinamieji Normalumo herojai. Tokių jau matėm, ir ne vieną. O štai išvažiavusios "ten", pakilusios aukštai aukštai, o vėliau grįžusios, dar neturėjom... Ar tikrai? O Jums ši struktūra neprimena Valdo Adamkaus? Išvažiavo, padarė karjerą, grįžo. Tiesa, aplinkybės kiek kitokios, bet mitas – tas pats.
Aukso amžius. "Anais laikais buvo geriau (gerai)..." Dažnai mėgstama taip atsidūsti, bent jau mintyse. Nostalgija ir inercija – stiprus ginklas. L. Graužinienė pasirinkta šiam mitologiniam vaidmeniui. Jos "šefas" Viktoras Uspaskich geria degtinėlę, kanda agurkėlį, atvirai myli Rusiją. Vargu ar ponia Loreta išdrįstų "atsiskirti" nuo V.Uspaskich mito, net tapusi prezidente. Ji net drįso pareikšti, kad prezidento institucija nereikalinga, kas yra visiškas politologinis absurdas. Nejau ponia Loreta nori grąžinti į Lietuvą Centro Komitetą?
Nostalgija mus maitinti bando ir ką tik dar žemės ūkio ministre buvusi K. D. Prunskienė. Ji ir karvę pamelžti moka, ir vaikų bei anūkų būrį turi. Žemė - šventa sąvoka. Mituose ji vaidina vieną kertinių vaidmenų, todėl daugeliui žmonių, nepaisant drakono ir švento Jurgio mitologemos (blogio ir gėrio kova; KGB "Šatrija" prieš Sąjūdžio kovotoją), ponia Prunskienė siejasi su Aukso amžiumi.
Vienybė. A. Butkevičius, gal net pats to nesuvokdamas, galėtų tapti tautos vienytoju. Jis – naujai, pozityviai mąstantis žmogus, realistas, tačiau ne metafizikos priešas. Susijęs su Algirdu Mykolu Brazausku, tačiau tuo pačiu ir pakankamai nepriklausomas nuo jo. Natūralus A. Butkevičiaus iškalbos trūkumas atskleidžia svarbią savybę: jis nepanašus į mokantį meluoti. O buvęs finansų ir susisiekimo ministras, kuris nemoka meluoti, mitologijoje nesunkiai gali užimti Vienytojo vaidmenį.
Kitas Vienytojas – V. Tomaševski. Tačiau akivaizdu, kad jei ką ir vienys jis, tai tik nebent vienus lenkus su kitais lenkais. Meile lietuviškai Lietuvai ponas Valdemaras nedega, nors istorija mena ir daug aršesnių polofilų-lituanofobų (Ryšar Maciejkianiec ir kompanija).
Norėdami nepasiklysti tarp šių keturių mitų ir išsirinkti prezidentą (ar prezidentę), kuri(s) norėtų geresnės Lietuvos, nežvelkime į reitingus, nekreipkime dėmesio, ką rodo www.manobalsas.lt ar kiti "protingi" testai. Pažvelkime į mitologiją ir nepamirškime, jog iš istorijos nesimoko tik kvailiai, kurie tingi galvoti. Dėl "nuobodžiausios rinkimų kampanijos", kaip dabar vadinama 2009 m. prezidento rinkimų kampanija, kalti mes patys: tardykime kandidatus, traukime juos iš mitų rėmų, vaikykime baubus po kiemą!
