Išliko pasakojimas, gal kur ir spausdintas, kad žurnalistas Justas Paleckis, suvokęs esąs daromas Lietuvos nepriklausomybės duobkasiu Nr. 1, buvo trumpam išėjęs iš proto. Tiesa ar ne, tačiau greit atsigavo ir įvykdė visus Dekanozovo įsakymus. Jų tarpe – ir J. Paleckio pasirašytas įsakas suimti ir ištremti į svetimą šalį (aneksija dar nebuvo įforminta) aukštus nepriklausomos, bet jau okupuotos, Lietuvos pareigūnus. Po to ėjo parašai likviduoti ir valstybės šešėlį, ir džiūgaujantis Lietuvos panaikinimas iš Europos žemėlapio. Vincas Krėvė-Mickevičius bent atsistatydino, ir jo už tai nesuėmė. Šis sovietų panaudotas rašytojas dar bandęs prašyti Lietuvai pasigailėjimo, satelitinio statuso, tačiau neteko girdėti, kad J. Paleckis būtų ko nors tokio prašęs.
Ėjo dešimtmečiai tarnybos svetimiesiems, kurie naudodavo J. Paleckį, tariamą sovietinės Lietuvos vadovą, dar ir savo neteisėtai aneksijai pridengti. Žinoma, asmeniui sutinkant. Buvo baisieji trėmimai, ir buvo J. Paleckio pagalba kai kuriems ištremtiems vaikams. Lietuvių inteligentas ragino keltis iš Kauno į Vilnių. Bet prof. Tado Ivanausko atneštą su daugybe parašų Gudijos lietuvių prašymą Maskvai dėl savo ateities Rodūnės krašte, - kad būtų pagal susitarimą priskirti Lietuvai, - atmetė pabūgęs ir supykęs. Karjerai galėjo būti pavojinga. Šiaip ar taip, jo biografija, tikriausiai, nebus rašoma vien juodu rašalu.
Man teko dokumentiškai susidurti su Antrojo pasaulinio karo situacija, kuri J. Paleckio, A. Sniečkaus, M. Gedvilo grupę pabėgusių į Maskvą veikėjų parodo nykiai. Tai Rainių žudynės 1941 m. birželį, jų organizatoriai ir apsišaukę kalinių „teisėjai“, reikėtų sakyti – budeliai, o jų tarpe Domas Rocius, LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko J. Paleckio pavaduotojas. Tarybų Lietuvos „viceprezidentas“, jei norite.
Viskas jau buvo žinoma, sadistinių kankynių ir žudynių organizatoriai, A. Sniečkui pareikalavus, jau parašę pasiaiškinimus ir prisipažinimus. D. Rocius kruvinas nuo galvos iki kojų. Ir ... nieko tokio. Ligi pat savo mirties 1943 metais jis tebėra J. Paleckiui priimtinas oficialus pavaduotojas. Būtų grįžęs su „išvaduotojais“, būtų dar suveikęs.
Antai kitas Rainių budelis, Petras Raslanas, grįžęs toliau dirbo MGB-KGB, kovojo su liaudies priešais, tapo net „LTSR nusipelniusiu teisininku“. Jei ne tas Telšių-Rainių epizodas (dėl kurio nuteistas už akių) ir senyvo amžiaus, galėtų dar kur nors čia teisėjauti arba dirbti Generalinėje prokuratūroje. Parašytų memuarus, kaip visą gyvenimą tarnavo Lietuvai.
Esame peržengę daug padorumo ribų, kurių nederėjo peržengti. Bet jeigu kas nors iš naujojo LSDP komjaunimo ima didžiuotis J. Paleckio istorine figūra, reiktų elgtis atsargiau.
Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys
