Kartais ir aš į visą šitą reikalą pasižiūriu atidžiau. Tada ir pasidaro aišku - revoliucija yra svarbu. Ir maišto formų būna visokių. Su kuo aš kovoju vilkėdama mini? Atsimenu, kaip kadaise kelnės moterims buvo kovos ženklas. Dabar man tai - sijonas džinsuotoj Amerikoj. Juokitės kiek norit, o man tai - asmeninė revoliucija. Kaip ir tai, kad mano kaubojai šoka nebe pagal Shania Twain, o pagal “Soft Cell”su “Bananarama”.
Revoliucijų būna visokių. Antrą sausio pirmadienį amerikiečiai švenčia Martino Lutherio Kingo dieną. Ką apie jį atsimeni? Ne, čia ne tas, kuris liuteronams tezes sugalvojo. Čia tas, kuris buvo juodaodis ir tuo didžiavosi. Istoriniai perversmai? Jie taip ir ateina. Matei filmą “Ray”? Ten dar egzistuoja autobusų vietos baltiesiems ir spalvotiesiems. O dabar vaikai dalijasi saldainiais, vienoj smėlio dėžėj žaidžia.
Man patinka Amerika. Čia tiek daug revoliucijų būta! Prisimenat pirmą seksą televizijoj, gėlių vaikus ir meilę nesusituokus? Ir tai buvo tik pradžia. Jų demokratija irgi tampa revoliucija. “Fahrenheit 9/11” - pirmas žingsnis į tai. O aš laukiu, kad revoliucija nušluotų monogamiją ir aš galėčiau ramiai sau miegoti su dviem vyrais.
Net Ukraina ir ta prie revoliucijos jau prisilietusi. Kaži kada ateis eilė Lietuvai? Nekalbu apie visus tuos politinius pasiskeryčiojimus. Geriau jau, pavyzdžiui, kad taip imtų ir sukiltų gėjų armijos, ir pakiltume mes iš mirties taško, vadinamo “homofobiškiausia Europos valstybe”. Dargi revoliucinio linksminimosi Vilniuje laukiu - su drąsiomis orgijomis ir be per didelio savęs sergėjimo. Na, bet iki to - dar keletas gražių metelių.
Tiesą sakant, net prieš tavo nosį revoliucija verda. Taip taip, tas pats mūsų viršininkas Arminas Višinskis ir tas atrado savo revoliucinę nišą. Dar niekas taip atvirai apie mūsų begėdiškus norus Lietuvoje nekalbėjo. Cinizmo perversmas? Kodėl gi ne. Tiesmukumas, sumaišytas su žurnalistika, kandumu ir juokeliais - va tau ir naujas herojus. Spaudžiu leteną ir einu kurti savos revoliucijos.
