.jpg)
Revoliucinė jėga
„Dešinįjį sektorių“ galima pavadinti revoliucijos pagimdyta jėga. Kaip savo interviu papasakojo organizacijos „Trizub“ (viena iš DS sukūrimo iniciatorių) pirmininko pavaduotojas Andrejus Tarasenka, šis skirtingų dešiniųjų jėgų (nuo gana nuosaikių iki radikalių) susivienijimas buvo sukurtas pirmosiomis Maidano dienomis. DS aktyviai įsiliejo į kovą prieš tuometinę Ukrainos valdžią Kijevo gatvėse.
Prasidėjus susirėmimams su jėgos struktūromis, DS suformavo savo kovos šimtinę, kuri veikė Maidano barikadose greta kitų panašių kovinių susivienijimų. Pabrėžiama, kad iš tikrųjų DS kovotojai nepasižymėjo jokiais ypatingais nuopelnais, tačiau kaip tik juos dėl įspūdingos ekipuotės (kariški rūbai, apsaugos priemonės, dujokaukės ir pan.) fiksavo įvairių žiniasklaidos priemonių atstovai. Taip susidarė įspūdis, kad „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojai yra pagrindinė jėga neramumų epicentre, nors, pasak įvairių liudijimų, šis įspūdis buvo gana apgaulingas.
Iš esmės DS buvo ir tebėra gana mįslinga organizacija. Minėtame interviu A. Tarasenka kalbėjo, kad šis susivienijimas neturi nei apibrėžtos struktūros – veikia kaip tinklinė organizacija be nustatyto centro, nei lyderio. Tačiau vėliau viešojoje erdvėje DS lyderiu pradėtas vadinti Dmitrijus Jarošas (beje, jis taip pat yra ir minėtos „Trizub“ organizacijos vadovas).
Atrodo, kad revoliucinėje situacijoje DS jautėsi gana komfortiškai. Tikėtina, kad Kijevo Maidano barikadose jam labiausiai imponavo chaosas. Yra duomenų, kad DS kovotojai specialiai provokavo susirėmimus su jėgos struktūromis. Sunkiau vertinti, kiek šios organizacijos dalyvavimas Maidane buvo susijęs su ideologine motyvacija. DS iš esmės pasisako už valstybės formavimą nacionalinio (tautinio) atgimimo pagrindu, jo atstovai neigiamai žiūri į bet kokią integraciją – ir į Rytus, ir į Vakarus.
Maidane DS pozicionavo save kaip jėgą, esančią opozicijoje ir valdžiai, ir oficialioms politinėms opozicijos jėgoms. Šią liniją bandyta pratęsti ir po to, kai Viktoras Janukovyčius pabėgo iš šalies, o valdžia atsidūrė buvusios parlamentinės opozicijos atstovų rankose.
Klausimai ir įtarimai
Pasibaigus revoliuciniam tarpsniui, DS sunkiai prisitaikė prie naujų realijų. Ši jėga bandė konfrontuoti ir su naująja valdžia, palaikydama „revoliucinę dvasią“, tačiau šis jos siekis nesulaukė platesnio visuomenės pritarimo. Iš esmės DS atliko savo istorinį vaidmenį (nors ar iš tikrųjų atliko – dar klausimas, kuris bus aptartas kiek vėliau) ir naujoje – porevoliucinėje – situacijoje jam tiesiog neliko vietos. Kijevas bandė grįžti prie įprastinio gyvenimo, naujoji Ukrainos valdžia sprendė sunkius klausimus, vienas jų buvo – kaip neleisti valstybei nusiristi į ekonominę bedugnę. Tokioje situacijoje radikaliai nusiteikusi ir chaosu besimėgaujanti jėga pradėjo rimtai trukdyti.
Į kovą su DS pakilo naujasis Ukrainos vidaus reikalų ministras Arsenijus Avakovas. Per jėgos struktūrų surengtą operaciją žuvo vienas ryškiausių DS kovotojų – Aleksandras Muzyčka (žinomas Saško Bilyj pravarde). Po šio incidento DS aktyvistai bandė šturmuoti Aukščiausiąją Radą, reikalaudami vidaus reikalų ministro atsistatydinimo, tačiau šturmas buvo nesėkmingas. Be to, DS akivaizdžiai pradėjo prarasti proukrainietiškai nusiteikusios visuomenės palaikymą ir pasitikėjimą.
Šioje istorijoje yra ir dar vienas svarbus veiksnys. Prasidėjus tyliajai Rusijos agresijai Kryme, DS konfrontacija su naująja valdžia ėmė atrodyti kaip netiesioginė pagalba Maskvai. Neatsitiktinai prieš kurį laiką DS ir Ukrainos, ir opozicinėje Rusijos žiniasklaidoje sulaukė įtarimų ir net kaltinimų veikiant Rusijos naudai ir rengiant Maskvai reikalingas provokacijas. Tuo pat metu išaiškėjo ir kitų įdomių faktų apie DS veiklą.
Pastebėta, kad nors šios organizacijos kovotojai ir buvo pristatomi kaip didžiausi Maidano gynėjai – nė vieno jų nėra vadinamojoje „Dangaus šimtinėje“ (Nebesnaja sotnia – Maidano gynėjai, kritę kovoje su jėgos struktūromis, dauguma jų – nuo snaiperių kulkų). Be to, kalbama, jog kovos lauke DS atstovai labiausiai pasižymėjo ne koviniais veiksmais, o menu greitai trauktis iš pavojingos zonos.
Taip pat reikėtų priminti, kad kai vasario 18 d. opozicinių jėgų lyderiai ėjo derėtis su dar bandžiusiu išsaugoti valdžią V. Janukovyčiumi, DS tai pasmerkė. Tačiau po mėnesio paaiškėjo, jog vos po poros dienų, vasario 20 d., šios organizacijos lyderis D. Jarošas paslapčia irgi lankėsi pas tuometinį Ukrainos prezidentą. Nors DS lyderis, priremtas įrodymų, pripažino, kad toks susitikimas įvyko, jo detalės iki šiol yra gana neaiškios. Pats D. Jarošas tvirtina, kad V. Janukovyčius siūlė jam pasirašyti susitarimą dėl konflikto nutraukimo, bet jis šį pasiūlymą atmetė. Tačiau ne visi tiki D. Jarošo žodžiais.
Savo versiją apie D. Jarošo ir V. Janukovyčiaus susitikimą siūlo rusų žurnalistė Julija Latynina (pažymėdama, kad tai yra vien jos asmeninė teorija, paremta tam tikra informacija ir prielaidomis). Žurnalistė mano, kad D. Jarošas už konfrontacijos nutraukimą gavo iš V. Janukovyčiaus pinigų, tačiau, užuot nutraukęs DS veiksmus, jis specialiai eskalavo konfliktą, džiaugdamasis, kad apgavo V. Janukovyčių. Kita vertus, tai suteikė Rusijai galimybę svaičioti apie „fašistus, darančius revoliuciją už Vakarų pinigus“, nes dabar D. Jarošas negalėtų prisipažinti, kad jis gavo pinigų iš V. Janukovyčiaus, o tai, kad DS iš kažkur gavo lėšų, neva esą akivaizdu. Bet tai yra tik teorinė prielaida.
Propagandos įrankis
Ukrainoje apie DS šiandien kalbama vis mažiau, ši jėga neturi plataus palaikymo, o Rusijos oficialiojoje informacinėje erdvėje ši organizacija gyvena gana turiningą virtualų gyvenimą. Paaiškinti tai nesunku. Rusijos propagandinės pajėgos iš pat pradžių teigė, kad valdžią Ukrainoje užgrobė „fašistai ir banderininkai“. Iš esmės DS ir jo kovotojai tapo parankia Rusijos visuomenei (o ir rusakalbiams Ukrainos gyventojams) peršamo „fašizmo baubo“ vizualizacija. Kitaip sakant, jeigu DS ir neegzistuotų, Kremliui jį bet kurio atveju tektų išgalvoti. Be to, dabar, žvelgiant iš rusiškos propagandos požiūrio taško, ne taip ir svarbu, kas iš tikrųjų yra tas DS ir kokie jo siekiai – viešojoje Rusijos erdvėje apie jį jau suformuotas šiurpus mitas.
Galima prisiminti, kaip visą internetą prajuokino kai kurių Rusijos žiniasklaidos priemonių (pirmiausia „LifeNews“ kanalo) paskleista informacija apie balandžio 20 d. prie Slovjansko neva įvykusį susišaudymą, kai buvo užpultas vadinamojo savigynos būrio postas. Kaip pranešta, vėliau sudegintuose užpuolikų automobiliuose buvo rasti ne tik nė kiek nuo ugnies nenukentėję ginklai ir didelė dolerių suma (tai, matyt, turėtų simbolizuoti „Vakarų pėdsakus“), bet ir švarutėlė, nė kiek neapdegusi D. Jarošo vizitinė kortelė. Verta paminėti, kad nedeganti ugnyje „Jarošo vizitinė kortelė“ iškart tapo populiariu internetinio pasišaipymo iš prasto rusų TV propagandos darbo „personažu“.
Šiandien Rusijos žiniasklaida verčia „Dešiniajam sektoriui“ kaltę ir dėl įvykių Odesoje (žr., pavyzdžiui, „Rossijskaja gazeta“ publikaciją). Lygiai taip pat gana reguliariai pasirodo pranešimų apie į Ukrainos rytus važiuojančius „autobusus ir traukinius“ su DS kovotojais. Kitaip sakant, DS, kaip tų tikrų, Rusijos propagandos išsvajotų „fašistų ir banderininkų“, vaizdinys jau yra gana patikimai įsitvirtinęs oficialiajame Rusijos informaciniame diskurse. Vargu ar galima tikėtis, kad artimiausiu metu jo bus atsisakyta, nes jis yra pernelyg parankus Maskvai.
