„Galėtume iš naujo užšaldyti Arktį – tai nesunkiai įmanoma ir net kainuotų ne itin daug, - pareiškė Harvardo universiteto taikomosios fizikos mokslininkai. – Tai pajėgtų bet kuri turtingesnė valstybė. Vienintelis klausimas – ar to tikrai reikia?“
Arkties ledynai pasiekė rekordines „žemumas“ – šios vasaros pabaigoje susitraukė iki neregėtai mažos teritorijos. Dabar šiaurinio poliaus ledo kepurė prilygsta tik pusei devintame dešimtmetyje Arktį gaubusios ledo kepurės.
Harvardo universiteto taikomosios fizikos profesorius Deividas Keitas (David Keith) – dviejų publikacijų apie galimą Arkties užšaldymą autorius. Straipsniai išspausdinti žurnaluose „Nature Climate Change“ ir „Environmental Research Letters“.
„Esminis klausimas šioje misijoje nėra techninis, - Kanados dienraščiui „The Windsor Star“ pažymi mokslininkas. – Svarbiau yra žinoti, kokios planetos norime ir kas mes tokie.“
D. Keito sukurti klimatiniai modeliai leidžia manyti, kad atmosferoje paskleidus šviesą atspindinčias daleles būtų galima sumažinti Žemės paviršių pasiekiančios saulės šviesos kiekį ir realiai reguliuoti regioninius klimato pokyčius, kurie galėtų į Arktį sugrąžinti ledą.
Viename straipsnyje rašoma, kad Arkties ledo kepurės atstatymui į priešindustrinį lygį pakaktų saulės šviesos prasiskverbimą sumažinti tik 0,5 proc. Kitame straipsnyje dėstoma, kad operaciją „Užšaldyti Arktį“ įvykdytų keletas modifikuotų Golfo srovės srautų, o toks projektas kainuotų apie 8 mlrd. JAV dolerių per metus. Vis dėlto mokslininkas pabrėžia, kad nereikėtų užmiršti ir atmosferos taršos mažinimo.
Profesoriaus D. Keito siūlomus didelio masto geoinžinerinius veiksmus kategoriškai atmetė Jungtinių Tautų suvažiavimas biologinės įvairovės klausimais. D. Keitas pripažino, kad tokie drastiški geonižineriniai veiksmai galėtų turėti katastrofiškų nenumatytų padarinių, tačiau taip pat galėtų būti ir perspektyvus ėjimas mėginat „gelbėti klimatą“ ir mėginant užkirsti kelią tokiems reiškiniams, kaip spartus ledynų tirpsmas ar žudančios sausros.
