Apgailestaudama dėl žuvusiųjų jūroje, ji per pastaruosius trejus metus negalėjo veikti kaip atsakinga politinė valdžia, kokia turėtų būti, rašo politico.eu. ES pasirinko palikti Italiją vieną spręsti migrantų problemos.
Viduržemio jūros regione įvykusi tragedija yra stiprus smūgis bendrai Europos migracijos ir prieglobsčio politikai. Iš pradžių buvo manoma, kad tai yra papildoma priemonė siekiant bendrosios ES rinkos, palengvinant žmonių judėjimo laisvę viduje, ji tapo Europos tvirtove daugumai trečiųjų šalių asmenų.
2004 m. mirė nuo 700 iki 1000 žmonių, bandydami iš Afrikos patekti į Europą, žinoma, priklausomai nuo to, į kieno skaičius jūs žiūrėjote. Šis skaičius beveik trigubai padidėjo 2011-aisiais, įskaitant ne tik migrantus, mirusius Viduržemio jūroje, prie Libijos, Egipto, Tuniso, Maltos, Italijos, Ispanijos, Alžyro, Graikijos krantų, bet ir žmones, nušautus Maroko ir Ispanijos pasienyje Seutoje ir Melilijoje, arba nuskendusius Evros upėje Graikijos ir Turkijos pasienyje.
Migrantai jau seniai stengėsi išvengti skurdo ir smurtinių konfliktų, pabėgdami į Europą, tačiau susitarimas dėl ribojančios bendros ES migracijos politikos, kuri leidžia mažiau teisėtų būdų atvykti į Europą, ir sudėtingesnės priežiūros, kuri užtikrina šios politikos įgyvendinimą, prisidėjo prie šio žymaus mirčių skaičiaus padidėjimo.
Taigi, pradėta diskutuoti apie vieną iš populiariausių migrantų maršrutų 2004-aisiais – Vakarų Afrikos maršrutą, kurį pasirinkus tenka plaukti per jūrą iš Vakarų Afrikos šalių, daugiausia Senegalo ir Mauritanijos, į Kanarų salas. Palyginti su 31 600 nelegalių migrantų, kuriuos „Frontex“ aptiko 2008 m., tik 275 migrantai rinkosi šį kelią 2014-aisiais.
Ispanijos, Mauritanijos ir Senegalo bendradarbiavimas, apimantis sudėtingesnę priežiūrą, taip pat repatriacijos susitarimus su Vakarų Afrikos šalimis, dėl ko tūkstančiai žmonių buvo sugrąžinti į savo gimtąsias šalis, paskatino migrantus rinktis skirtingus maršrutus, daugiausia centrinį Viduržemio jūros kelią, einantį per Libiją. Gibraltaro sąsiaurį dabar gerai kontroliuoja Ispanijos integruota išorinio budrumo sistema, privertusi migrantus rinktis ilgesnius ir pavojingesnius maršrutus.
Nuo Muammar al-Gaddafi mirties Libija neturėjo stabilios vyriausybės, kas privedė prie sutrikdytos sienų kontrolės šalyje ir iš jos, todėl prekiautojai žmonėmis ten sutelkė savo pajėgas. Taip pat buvo pranešta, kad ribojanti sienų kontrolė Izraelyje bei Persijos įlankos ir Saudo Arabijos pasienyje su Jemenu pastatė 1800 km ilgio tvorą – tai paskatino daugelį migrantų, ypač iš Rytų Afrikos, bėgti į Europą.
Iš Sirijos nuo pilietinio karo bėgantys eritriečiai yra dažniausiai pasitaikantys piliečiai, bandantys prasmukti į Europą Viduržemio jūros vidurio keliu.
„Mare Nostrum“ ir „Triton“
Susidūrusi su Europos partnerių neryžtingumu dėl migracijos srautų, Italijos vyriausybė vienašališkai įsteigė savo operaciją „Mare Nostrum“, kuri buvo vykdoma nuo 2013 m. spalio iki 2014 m. spalio mėn. ir patruliavo 70 000 km Sicilijos sąsiauryje už 9 mln. eurų per mėnesį. Operacijoje dalyvavo daugiau nei 900 italų darbuotojų, 32 kariniai jūrų pajėgų padaliniai ir du povandeniniai laivai, kurių pamainos sudarė daugiau nei 45 000 valandų aktyvių operacijų. Italijos karinis jūrų laivynas pranešė, kad per operaciją „Mare Nostrum“ jis atliko 421 operaciją ir išgelbėjo 150 810 migrantų, areštavo 5 laivus ir patraukė atsakomybėn 330 tariamų kontrabandininkų.
Tačiau 2014 m. pabaigoje vien „Mare Nostrum“ operacijos našta tapo per didelė Italijai, kuri norėjo įtraukti savo Europos partnerius. „Triton“ programa, kurią koordinuoja ES sienų agentūra „Frontex“, ir kuriai vadovauja Italijos vidaus reikalų ministerija, buvo sukurta tinkamu laiku, daug mažesne apimtimi nei „Mare Nostrum“. „Triton“ dislokavo du vandenyno patrulinius laivus, du pakrančių patrulinius laivus, dvi pakrančių patrulines valtis, du orlaivius ir vieną sraigtasparnį.
Programa taip pat neturi įgaliojimų gelbėjimo jūroje operacijoms, nes jos užduotis yra kontroliuoti išorines ES jūrų ir sausumos sienas. Prieš praėjusios savaitės tragediją nuo 2014 m. lapkričio mėn. buvo išgelbėta 24 400 nelegalių migrantų. Daugiausia migrantų išgelbėjo Italija, apie 7 860 migrantų buvo išgelbėti padedant „Frontex“.
Pastarosiomis savaitėmis didėjantis mirčių skaičius Viduržemio jūroje pagaliau paskatino ES raginti savo valstybes nares imtis bendrų veiksmų, o balandžio 20 d. Europos užsienio ir vidaus reikalų ministrų patvirtintame dešimties punktų veiksmų plane sustiprintos „Frontex Triton“ ir „Poseidon“ operacijos.
Tačiau nebuvo išspręstas klausimas dėl „Frontex“ gelbėjimo jūroje įgaliojimų ir nepakankamo biudžeto, kuris yra maždaug 2,9 mln. eurų per mėnesį – tik trečdalis „Mare Nostrum“ operacijos lėšų. Vietoj to, glaudesnis bendradarbiavimas tarp Europolo, Eurojusto, Europos prieglobsčio paramos biuro, „Frontex“ ir imigracijos ryšių palaikymo pareigūnų, skirtų „surinkti žvalgybos informaciją apie kontrabandininkus“, dislokavimas yra labai neaiškūs veiksmai, kurie, atrodo, tik pakeičia esamas priemones.
Reikalinga suderinta politika
Iš tikrųjų visiškai aišku, ko ES turėtų siekti. Pirma, nedelsiant turėtų būti pradėta daug didesnė gelbėjimo jūroje operacija. Italijai sustabdžius „Mare Nostrum“, mirčių jūroje sparčiai padaugėjo. Netinkamas jo pakeitimas „Triton“ programa yra patogus atpirkimo ožys politikams, kurie niekada neturėjo įpareigoti ES sienų agentūros „Frontex“ atlikti gelbėjimo jūroje užduotį. ES reikia susitarti dėl kolektyvinės gelbėjimo jūroje sistemos, o ne pasikliauti atskirų ES valstybių narių pastangomis.
Antra, Europoje turi būti užtikrintos saugesnės, teisėtos prieglobsčio galimybės. Migrantai ne tik bėga nuo skurdo, bet ir nuo smurto, pavojų ir represijų. Šiuo metu dauguma jų atsiduria Libijoje, kuri pati savaime yra labai pavojinga vieta. Viltis pasiekti saugumą Europoje skatina šiuos pabėgėlius rizikuoti labai pavojingais ir brangiais pabėgimo keliais. Daugelis miršta jūroje.
Greičiausiai tai greitai neišnyks, ir teisėtų, virtualių ar tikrų tvorų statymas nepadės. Kai kuriems iš šių migrantų Europa galėtų pasiūlyti humanitarines vizas, o kiti galėtų susijungti su šeima ir jau Europoje esančiais artimaisiais. Užimtumo programos galėtų nustatyti darbo vietas, kurios padėtų užpildyti pagrindinį Europos ekonomikos trūkumą. Siūlant daugiau ir lengvesnių teisinių priemonių, sumažėtų nelegali migracija.
Taip pat turime sukurti bendrą politiką, apimančią ne tik tikslu tapusias šalis, bet ir kilmės bei tranzito šalis. Jau daugelį metų ES pasikliauja užsienio šalimis, kurios prižiūri savo sienas. Tai klaidingas požiūris. Vietoj finansinės kompensacijos siūlymo, ES turi peržiūrėti savo paskatas ir numatyti, ko nori šios kilmės ir tranzito šalys – vizų režimo supaprastinimo ir prekybos bei prieigos prie ES bendrosios rinkos. Atėjo laikas pradėti veiksmingą bendradarbiavimą, o ne tik bandyti įvesti saugumo darbotvarkę, kuri pasmerkta žlugti. Taip pat pasmerktas žlugti tradicinis požiūris, kuris rėmėsi pietų Europos valstybėmis ir jų kaimynėmis, kovojančiomis su pabėgėlių antplūdžiu.
Dublino konvencija, įsteigta 1990 m., reglamentuojanti prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, jau tikrai nėra perspektyvi. Sistema, pagal kurią prieglobsčio prašytojų prašymai perkeliami į šalį, į kurią jie pirmą kartą pateko, sukelia daug spaudimo Pietų Europai, ypač todėl, kad tokios šalys kaip Graikija neturi galimybių priimti ir nagrinėti prašymų, laikantis savo įsipareigojimų žmogaus teisių srityje. 2015 m. Tarakhel ir Šveicarijos byla yra vienas iš daugybės atvejų, kuriuose pabrėžiamas šios sistemos neveiksmingumas. Pats laikas Europos Sąjungai peržiūrėti „naštos pasidalijimo“ sąvoką.
Prastas Australijos sprendimas
Tony Abbotto pasiūlymas, kad Europa turėtų sekti Australijos pavyzdžiu ir tiesiog apsukti valtis, arba visus išgelbėtus pabėgėlius ir migrantus išsiųsti į atviroje jūroje esančius centrus, tikrai nėra rimtas pasiūlymas. Nustatyta, kad Australija, nukreipdama migrantus į Papua Naujosios Gvinėjos Manuso ir Nauros salas, pažeidžia savo tarptautinės teisės įsipareigojimus. „Amnesty International“ užfiksavo daugybę žmogaus teisių pažeidimų šiuose centruose.
Australijos pabėgėlių politika yra ne tik nežmoniška, bet ir gana brangi – Australijos muitinės ir pasienio apsaugos tarnyba išleido 342,2 mln. Australijos dolerių (216 mln. eurų) savo civilinės jūrų priežiūros ir reagavimo programai, kuri apima nelegalių atvykimų jūromis kontrolę.
Sekti Australijos pavyzdžiu yra nerealu, nes tai labai priklauso nuo atviroje jūroje esančių objektų išsidėstymo kaimyninėse šalyse. Atsižvelgiant į ilgalaikį Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių nenorą atlikti šio vaidmens – ir atsižvelgiant į jų pačių ribotus pajėgumus, tai niekada neveiks. Migracijos srautai čia yra daug didesni.
Priėmus Australijos žmonių įforminimo atviroje jūroje sistemą, būtų ne tik prieštaraujama ES ir tarptautinei teisei, bet tikriausiai taip pat atskleistų, kad ES yra atsidavusi likimo valiai ir, be valdymo krizės, ji išgyvena gilią moralinę ir etinę krizę.
