Alvidas Jancevičius
Iš tarnybinio pranešimo: “1966 metų rugsėjo aštuntą dieną Raseinių rajono Miliuvėnų kaime, kelyje Nemakščiai – Kelmė, rastas Jono Medeikio lavonas.”
Tą 1966 metų rugsėjo septintąją Raseinių meteorologijos stoties stebėjimo rajone buvo silpnas liūtinis lietus su pertraukomis. Matomumas siekė apie dešimt kilometrų, vėjo stiprumas – dešimt kilometrų per sekundę. Apie septintą valandą vakaro kaimo gyventoja Stasė Kumpienė ėjo parsivesti veršelių, kurie ganėsi šalia Nemakščių – Jauniškės plento. Dar iš toli ji pastebėjo galu į jos sodybą stovintį sunkvežimį. Aukščiau pakilusi, išvydo kitą, į griovį įvažiavusį, automobilį. Nuo jo stumdydamiesi ėjo du vyrai. Vienas greta pirmojo automobilio pargriuvo. Stovintysis pradėjo jį spardyti. Girdėjosi netgi smūgių garsai. Paskui tas, kur mušė, vyras sėdo į pirmąjį automobilį ir nuvažiavo Nemakščių link. S. Kumpienė spėjo įsidėmėti tik valstybinį numerį.
Netrukus tuo keliuku, prie kurio vyko grumtynės, arkliu grįžo vyras Vytautas ir ėmė priekaištauti, jog griovyje gulįs kruvinas žmogus, o niekas neina žiūrėti. Moteris suprato, kad nuvažiavęs vyriškas ir užmušė...
Jis buvo vadinamas Fideliu Kastro
Kazio Butnoriaus gyvenimas, nežiūrint jaunų jo dvidešimt penkerių metų, buvo audringas ir pilnas įvairiausių peripetijų. Baigė dešimt klasių. Tėvas žuvo antrajame pasauliniame kare, motina mirė 1961 metais.
1962 metų pradžioje savanoriu nuvykęs statyti Volgos – Baltijos kanalo, Vologdoje susipažino ir po kurio laiko vedė Lorą S. Pagyvenęs su ja vos pusantrų metų, išsiskyrė.
Buvo du kartus teistas. Pirmąjį kartą už avariją, kurioje žuvo dviratininkas, skirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, vykdymą atidedant dvejiems metams. O 1963 metais už chuliganizmą teismas jam paskyrė dvejų metų laisvės atėmimą.
Atlikęs bausmę, K. Butnorius apsigyveno Raseiniuose ir įsidarbino Raseinių MSV darbininku. 1966 metų sausio penkioliktąją šokių vakare sumušęs atsisakiusią su juo šokti merginą, gavo penkiolika parų arešto. 1966 metų balandyje persikėlė į Prienus, kur pradėjo dirbti vairuotoju. Aktyviai sportavo, organizavo Prienuose futbolo komandą.
Dėl vešlios barzdos prieniečiai jį praminė Fideliu Kastro... K. Butnorius mėgo keistai rengtis, daug filosofuoti apie gyvenimą.
.......
Rugsėjo septintosios rytą, prieš darbą, įmonėje vyko susirinkimas, kuriame svarstyti vairuotojų girtavimo, avaringumo klausimai. Susirinkime dalyvavo ir K. Butnorius. Po to jis išvažiavo vežti žvyro į tvarkomą Šilavoto kelią. Dirbo be pietų, todėl darbą baigė ketvirtą valandą. Bet į garažą automobilis negrįžo. Taip ir liko nenustatyta, kur ir ko K. Butnorius išvažiavo tos dienos popiete – į garažą, Rygą ar Raseinius. Net pats, kitą dieną apklausiamas, kalbėjo: “Nežinau kur išvažiavau iš Prienų – į Rygą ar Raseinius.”
Apie tolimesnius įvykius baudžiamosios bylos kaltinamojoje išvadoje sakoma konkrečiai: “...Savavališkai išvažiavo iš Prienų ir apie 19 valandą įvažiavo į griovį Raseinių rajono kelyje Nemakščiai – Kelmė”.
Kokių tik versijų vėliau nekėlė K. Butnorius dėl šio įvykio, ko tik nemelavo tardytojams... Atseit, pakeliui į garažą jį sustabdę du nepažįstami vyrai ir už padorų užmokestį paprašę nuvežti iki Kauno (kitur kalbėjo – Rygos link...). Išlaužo bufete vyrai nupirkę tris puslitrius “Maskvos ypatingosios”. Vieną butelį jie išgėrę trise, kitą butelį Garliavoje jis vienas. Vežęs vyrus per Kauną, paskui kažkur įvirtęs į griovį, o kas įvykę toliau, neprisimenąs...
Tačiau viskas buvo kur kas paprasčiau. Važiuodamas per Išlaužo gyvenvietę, K. Butnorius pats nusipirko du butelius degtinės ir saldainių. Vieną butelį išgėrė.
Kelyje Nemakščiai – Kelmė K. Butnorius nesuvaldė savo ZIL – 585, ir šis, nemažu greičiu nuvažiavęs nuo kelio, atsitrenkė į kitoje griovio pusėje augusį beržą. Automobilis buvo gerokai apgadintas, o vairuotojas per dureles iškrito ant žemės...
Nuvažiavo vienas
Jono Medeikio tėvas mirė 1943 - aisiais, kai sūnui tebuvo vos treji metai. Šeimoje augo keturi vaikai – Jonas buvo trečiasis iš eilės. Dirbo jis vienoje bandymų stotyje lauko darbininku, krovėju. Tylus, nedrąsus, su niekuo nesipykstantis, negeriantis. 1964 metais baigęs Klaipėdos vairuotojų kursus, įsidarbino Šilalėje. Vėliau vairuotoju dirbti pradėjo eksperimentiniame ūkyje.
Tą rugsėjo septintąją J. Medeikis turėjo vykti į Šilalę parvežti atsarginių dalių. Tačiau kitam vairuotojui atsisakius važiuoti į Joniškį kombinuotųjų pašarų, jį pakeisti teko Jonui.
Su kitu bendradarbiu, dviem automobiliais, jie išvyko apie dešimtą ryto. Joniškyje pasikrovė ir apie ketvirtą valandą pasuko atgalios namo. Pakeliui J. Medeikis užsuko į Šiaulius – seniai rengėsi pirkti naują kostiumą. Antrąja mašina važiavęs vairuotojas, už Šiaulių sustojęs, kiek lukterėjo Jono. Tačiau nesulaukęs pamanė, kad šis bus jį aplenkęs ir nuvažiavo namo vienas.
Vairavo nužudytojo sunkvežimį
...J. Medeikis, tinkamo kostiumo neradęs, pasuko namo. Kiek pavažiavęs, iš tolo pamatė griovyje įstrigusį automobilį. Sustabdęs savo GAZ – 51, priėjo, apžiūrėjo, pasikalbėjo su vairuotoju (tai buvo K. Butnorius) kaip ištraukti automobilį į kelią. Abu pasuko prie J. Medeikio mašinos.
Ir čia K. Butnorius kirto J. Medeikiui keletą smūgių į galvą. J. Medeikis susmuko. Vėliau teismo medicinos ekspertai išvadoje parašys: “Mirtis smurtinė, įvyko dėl kaukolės skliauto ir pamato skeveldrinių lūžių su smegenų sužalojimu.”
Lavoną įmetęs griovin, K. Butnorius sėdo į nužudytojo kolegos sunkvežimį ir pasuko Klaipėdos link.
Kazys Butnorius: “Su to vairuotojo mašina nuvažiavau todėl, kad mano mašina buvo griovyje ir aš negalėjau važiuoti...”
Galvodamas, jog vairuotojas atsigavęs kita mašina gali jį vytis, K. Butnorius spaudė iš nuvarytojo automobilio visas jėgas. Vis atsidarydamas dureles, žvalgėsi atgal. Vienu momentu pajuto, kad mašina lyg ir atsitrenkė į kažką, net kapotas atsidarė.
Kazys Butnorius: “Paskui važiuojant pradėjau galvoti, kad gal ir atsitiko kažkas negero. Mane pasivijo motociklininkas ir pradėjo šaukti: “Žmogų užmušei...” Pagalvojau, kad šis vis dėl to vairuotojo, bet galvojau, kad aš jo neužmušiau, tiktai sudaviau jam. Bet paskui pradėjau galvoti, kad vis tiek kažkas dar yra nes prakiuro radiatorius. Negalėjau važiuoti ir sustabdžiau mašiną.”
Švarko kišenėje keistas daiktas
Audronė ir Juozas Tarakai susituokė vos prieš trejus metus. Baigusi pedagoginę mokyklą, Audronė dirbo septynmetėje mokykloje, kitais metais rengėsi neakivaizdžiai studijuoti Šiaulių pedagoginiame institute. Jonas pradžioje dirbo tarybiniame ūkyje zootechniku, vėliau vairuotoju. Prie Kryžkalnio jiedu nuomojo kambarį. Augino dvi dukras - vienerių metukų ir pustrečio mėnesio amžiaus.
Rugsėjo septintąją Juozas Tarakas išėjo groti kornetu kaimyno laidotuvėse, žmona – į mokyklą. Po pamokų ji rengėsi važiuoti į Kelmę pirkti klasei metalofonų, sąsiuvinių.
Vakare, jau po laidotuvių, J. Tarakas, eidamas namo, stabtelėjo ties brolio Broniaus namu. Besikalbant su broliene, atėjo ir grįžusi iš rajono centro Audronė su pirkiniais. Vyras paprašė jos parnešti į namus instrumentą, natų sąsiuvinį, nes pats ruošėsi remontuoti sugriuvusį motociklą. O ir to kelio iki namų tebuvo apie puskilometrį...
Stefanija Tarakienė: “Pasisėmiau du kibirus vandens ir ėjau prie plento link veršelių. Paėjusi 10-15 metrų, išgirdau trenksmą, kažkokį skambesį, panašų į metalofono garsus. Tuojau pat pamačiau ore pabirusius sąsiuvinius. Pamačiau bortinį sunkvežimį, važiuojantį link Klaipėdos. Po kelių sekundžių pamačiau paliktą ant kelio žmogų, o mašina nesustodama nuvažiavo link Klaipėdos”.
J. Tarakas brolio motociklu prilėkė prie gulinčios ant plento žmonos, kurios sustojęs laikrodukas rodė 19 valandų 30 minučių ir 15 sekundžių. Pulso nebebuvo. Vėliau teismo medicinos ekspertai parašys: “... dėl judėjimo greičio bei dėl to, jog nukentėjusiosios rūbai užsikabino už išsikišusių dalių, vežė ją, kol, suplyšus rūbams ir pakeitus automobilio judėjimo kryptį, nukentėjusioji nukrito ant kelio.” Šalia mėtėsi sąsiuviniai, saldainiai, įvairūs moteriški daiktai...
J. Tarakas puolė vytis automobilį. Baigiantis trečiajam persekiojimo kilometrui, pamatė galinį automobilio bortą. Mėgino aplenkti, šaukė vairuotojui, kad šis užmušęs žmogų, bet vairuotojas tik blokavo kelią, mėgino nublokšti J. Taraką į griovį. Vėjas atvertė automobilio variklio kapotą ir uždengė priekinį langą. Vairuotojas, nematydamas kelio, ėmė važiuoti pavojingai vingiuodamas. Kelkraštyje stovėjo refrižeratorius “Kolchida” iš Estijos. GAZ – 51 jį aplenkė, o J. Tarako motociklas pradėjo atsilikti.
Juozas Tarakas: “Aš susilyginau su “Kolchidos” vairuotoju ir pradėjau prašyti, kad padėtų sulaikyi GAZ-ą. “Kolchidos” vairuotojas supratęs ėmė lenkti sunkvežimį ir užstojo jam kelią. Automobilis buvo priverstas sustoti.”
Iš viso gaudynės, į kurias įsijungė dar du sunkvežimiai, tęsėsi apie aštuonis kilometrus. Bėglio GAZ vairuotojas (tai buvo Kazys Butnorius) iššoko per kitas dureles ir puolė bėgti. Persekiotojai jį vijosi apie 600 metrų, bet K. Butnorius įnėrė į krūmus ir pasislėpė.
Juozas Tarakas: “Pastebėjau, kad dešinėje jo švarko kišenėje buvo pailgos formos geležis”.
Kazys Butnorius: “Padariau lanką, sugrįžau į plentą ir ėjau. To vairuotojo negalėjau užmušti – tik sudaviau jam. Galvojau, negi kas pasimaišė kelyje... Paskui sustabdžiau sunkvežimį ir nuvažiavau į Klaipėdą. Ten nuėjau į autobusų stotį ir vis galvojau apie tai kas įvyko, man vis prisiminė motociklininko šauksmas: “Žmogų užmušei”. Prisiminiau vakarykštę dieną, paliktą griovyje mašiną ir, sėdęs į taksi, nuvažiavau į miliciją. Atėjęs pasakiau, kad mane suimtų, kad įvyko katastrofa...”
Apsimesdamas, jog nieko nežino apie abu žuvusius žmones, K. Butnorius tikėjosi būti nubaustas vien už neblaivaus vairavimą. Tačiau rugsėjo aštuntoji buvo paskutinė jo gyvenime diena laisvėje.
Po dviejų dienų surengtas parodymų patikrinimas vietoje dėl J. Medeikio nužudymo. K. Butnorius viską detaliai paaiškino, parodė, tačiau protokolą pasirašyti atsisakė, motyvuodamas jog viską parodė tik todėl, kad jis tuo metu buvo, matė kaip kiti mušė, bet pats J. Medeikio nežudė.
Nužudė kalėjimo ligoninės psichiatrijos skyriuje
Rugsėjo vienuoliktąją Kazys Butnorius rašo keistoką pareiškimą Raseinių rajono prokurorui ir milicijos viršininkui: “Noriu pasakyti savo silpnybę. Nepaprastai mėgstu konjaką, romą, brendį, tai prašyčiau išgerti su manimi vieną kitą butelį konjako. Padėkite man nuraminti sąžinę kad jinai negraužtų manęs...”
Tokių ir panašių “kreipimųsi” K. Butnorius rašė ne vieną. Ne tiek sąžinei nuraminti, kiek siekdamas vilkinti tardymą. Vos šešioms dienoms po nusikaltimų padarymo tepraėjus, apklausiamas kaltinamuoju K. Butnorius pareiškė: “Dėl J. Medeikio nužudymo aš save skaitau tik kaip liudytoju. Bet kaip liudytojas aš atsisakau duoti parodymus ir todėl kad liudytoju aš niekada nebūnu. Tiksliau, būnu ir liudytoju, tik ne tokiuose epizoduose. /.../ Aš tiktai padėjau Medeikį pakelti į griovį, kad nesimatytų.”
Ši apklausa liko neužbaigta, nes kaltinamasis K. Butnorius iššoko iš antrojo aukšto per tardytojo kabineto langą...
Kilus įtarimams, kad visi šie ekscentriški K. Butnoriaus poelgiai ir kalbos gali sietis su psichine liga, jam buvo paskirta stacionarinė psichiatrinė ekspertizė. Beje, ir anksčiau K. Butnorius buvo gydytas Kapsuko (Marijampolės) rajono ligoninės nervų ligų skyriuje, Vologdos psichiatrinėje ligoninėje. Ir štai, būdamas Lukiškių kalėjimo ligoninės psichiatrijos skyriaus 390 palatoje, K. Butnorius 1966 metų gruodžio antrąją, apie puse dvylikos, dviejų kilogramų svorio virduliu užmušė palatos kaimyną Aleksandrą Petrovskį. Prieš tai abu buvo tualete, o grįžus K. Butnorius išjungė apšvietimo lemputę ir pradėjo A. Petrovskį spardyti. Vėliau aiškino atpažinęs iš ankstesnio teistumo jam gerai pažįstamą nusikaltėlių autoritetą “Profesorių” ir norėjęs atsiskaityti už senas skolas.
Bet ir vėl ultimatumas: “Jokių parodymų neduosiu iki tol, kol neatvyks Respublikos prokuroras ir nepakalbės su manimi.”
1967 metų sausio vienuoliktą dieną skirta papildoma psichiatrinė ekspertizė patvirtino pirminę išvadą – Kazys Butnorius yra pakaltinamas ir gali būti teisiamas.
Prašė tik laisvės ir darbo
1967 metų kovo tryliktą dieną Vilniuje prasidėjo LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegijos posėdis. K. Butnorius ir čia mėgino sekti pasakas apie tariamus pakeleivius, vertusius jį važiuoti Rygos link, apie tai, jog nieko nežudęs, nieko nežinąs. Tačiau, priremtas įrodymų, savo paskutiniajame žodyje vis dėlto pradėjo atgailauti: “Nesu reporteris nei oratorius... Noriu sugrįžti į tą mažą miestelį Prienus ir dirbti kolektyve savo mėgstamą šaltkalvio darbą, o laisvalaikiu žaisčiau futbolo komandoje. Prašau laisvės, darbo, nors tai gal atrodys naivu, beprotiška, neįmanoma, keista...”
Atgaila buvo pavėluota. Kovo septynioliktą dieną kolegija paskyrė Kaziui Butnoriui išimtinę – mirties – bausmę sušaudant, kuri birželio devintą dieną įvykdyta.
