Ne vienam ši istorija pasirodys neįtikėtina, nes jau seniai nuėjo užmarštin visuotinio deficito, prekybos iš po prekystalio, talonų laikai. Tačiau visa tai buvo ir dar, ko gera, yra gyvų įvykių liudytojų arba net veikėjų. Šiandienos sukčiavimų, mokesčių nemokėjimo, dokumentų klastojimo laikais anas nusikaltimas keltų vien juoką. Jeigu, žinoma, nebūtų griežtų bausmių ir sulaužytų žmonių likimų.
Taigi, prieš jus – tipiškas socialistinio realizmo pavyzdys, nusikaltimas, kokių anais laikais buvo daug ir kuriuos dabar kartais mėginama pateikti kaip socialistinės planinės ekonomikos griovimą ar netgi slaptą pasipriešinimą buvusiajai santvarkai....
Masiškai grobstė valstybės turtą
1963 metų vasario pirmą dieną Kaune prasidėjo LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegijos išvažiuojamasis posėdis. Teisiamųjų suole sėdėjo dvidešimt asmenų, kaltintų ne nužudymais, plėšimais ar žaginimais. Aštuoniolikai vyrų ir dviems moterims buvo inkriminuotas valstybės turto grobimas, o kai kuriems dar ir kyšių ėmimas, piktnaudžiavimas tarnyba.
1959 metų liepos mėnesį likvidavus Kauno tarprajoninę kontorą “Vyrlietžemūktiekimas”, to meto stilistika kalbant, jos medžiaginės vertybės perduotos naujai organizuotai Vyriausiosios tiekimo ir realizavimo valdybos prie LTSR Valstybinės plano komisijos Kauno tiekimo kontorai.
Viršininku paskirtas Jonas Žukauskas.
Perdavimo metu neužtikrinus tinkamos kontrolės, kontoroje greitai susiorganizavo nusikalstama grupė, 1959 – 1961 metais grobsčiusi valstybės turtą itin stambiu mastu. Grupę, tardymo žodžiais, subūrė penktojo sandėlio vedėjas Kazys Balnys, vyr. inžinierius - prekių žinovas Jonas Bildžius ir buhalteris Steponas Bauževičius, kurie pamažu įtraukė ir kontoros viršininką Joną Žukauską.
Tai buvo gėdingi metai
Iš baudžiamosios bylos: “Kazys Balnys – nepartinis, vedęs. Keturiasdešimt devyneri metai. 1945 metais TSRS VRM Ypatingojo pasitarimo nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų. Bausmę atbuvo. 1964 lapkričio 6 dienos nutartimi LTSR Aukščiausiojo teismo teisminė baudžiamųjų bylų kolegija šį nutarimą panaikino ir bylą Kaziui Balniui nutraukė.”
Jonas Baldžius – kilęs iš Prienų rajono, kandidatas į TSKP narius, turėjęs aukštąjį išsimokslinimą, vedęs. Dvidešimt septynerių metų amžiaus.
Savo paskutiniajame žodyje teisme kalbėjo: “Šeimoje buvom penki vaikai. Mirus tėvui, likau ligotos motinos ir kitų šeimos narių globoje. Man buvo skiepijama pagarba žmogui ir darbui. Su pagyrimu baigiau technikumą ir įstojau į universitetą. Pablogėjus sveikatai, stengiausi neapvilti dėstytojus ir artimuosius. Dvidešimt trejus gyvenimo metus praleidau be jokios dėmės, jie buvo šviesūs ir teisingi. Man sunku kalbėti apie 1960 - 1961 metų gyvenimo žingsnius. Jie liko gėdingi metai. Tamsos šešėlis nutraukė šviesią svajonių giją...”
“Steponas Bauževičius – keturiasdešimt aštuoneri metai. Nevedęs. 1947 metais teistas pagal TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Įsako 4 straipsnį laisvės atėmimu keturiolikai metų. Namo grįžo 1957 metų vasarą.”
Jonas Žukauskas – trisdešimt dveji metai. Išsimokslinimas aukštasis. Vedęs. TSKP narys. Ištrauka iš jo paskutiniojo žodžio: “Suėjo septyneri metai kai aš atvykau į Kauną dirbti dar nebaigęs universiteto. Buvau gavęs pasiūlymą dirbti Mokslų akademijoje.”
Statistika Neilgai trukus, penktajame sandėlyje pradėtos nurašinėti tariamai sugedusios ir naudojimui netinkamos prekės. Tačiau iš tikrųjų jų niekas nenaikino, o grupės nariai atiduodavo įvairioms organizacijoms, gaudami už tai atitinkamą atlygį. Jonas Bildžius pagrobtąsias prekes realizuodavo per Druskininkų universalinės parduotuvės vedėją Antaną Kuprevičių, Kauno Pramprekybos parduotuvių vedėjus Juozą Petrulionį, ir Sergejų Lunevą, Kauno tiekimo kontoros darbuotoją Joną Rimavičių. Jonas Bildžius, savo ruožtu, taip pat buvo suėjęs į nusikalstamą suokalbį su vieno tarybinio ūkio tiekėju Zenonu Degučiu bei, per jį, su to paties ūkio vyr. buhalteriu Albinu Raudevičium.
Iš kaltinamosios išvados: “...Išrašius organizacijoms sąskaitas, pagal kurias buvo išduodamos iš sandėlio Nr. 5 anksčiau nurašytos prekės, Jonas Bildžius ir Kazys Balnys suklastodavo prekių nomenklatūras, įrašydami sąskaitose ne išduodamų prekių nomenklatūras, bet televizorių, magnetofonų ir kitų kultūrinių bei elektros prekių nomenklatūras.
Išdavus organizacijoms nurašytus ir nesiskaitančius sandėlio Nr. 5 balanse įrengimus, buhalteris Steponas Bauževičius nuo medžiagų apskaitos kortelių nurašydavo tai pačiai sumai vertingas prekes (televizorius, magnetofonus ir t. t.), kurias nusikalstamos grupės dalyviai natūra pasidalindavo ar, pagrobtas prekes realizavę, dalindavosi tarpusavyje pinigus.
Be to, atleidžiant organizacijoms prekes (elektros lemputes), išrašytose sąskaitose buvo didinama atleidimo kaina, o susidariusio kainų skirtumo sąskaita buvo nurašomos. Kitaip tariant, kultūrinės ir kitos materialinės vertybės išgrobstytos pagal išgalvotas sąskaitas.”
Tokiu būdu, nurašinėdami sandėlyje neva sugedusias prekes ir pakeldami prekių kainas, Jonas Bildžius bei Steponas Bauževičius sudarė pinigų rezervą, į kurio sąskaitą iš sandėlio ir buvo grobstomi baldų komplektai, siuvamosios mašinos, akordeonai, televizoriai, radijo aparatai, dviračiai, magnetofonai, elektros plytelės, elektros skaitikliai, elektriniai lygintuvai, kitos kultūrinės bei elektros prekės. Iš viso 1959 – 1961 metais iš sandėlio Nr. 5 buvo pavogta materialinių vertybių už 35 tūkstančius 357 rublius. Kaip vėliau įrodinės kaltinimas, iš šios sumos prekių už 27 tūkstančius 769 rublius ir 50 kapeikų pagrobė trys asmenys – Kazys Balnys, Jonas Bildžius ir Steponas Bauževičius. Druskininkų universalinės parduotuvės vedėjas Antanas Kuprevičius ir kiti – už 1925 rublius.
Kontoros viršininkas Jonas Žukauskas dalyvavo pagrobiant penkis salono baldų komplektus (už 1441 rublį 30 kapeikų), dvi siuvimo mašinas “Tikka” (už 240 rublių), keturis akordeonus (1146 rubliai), keturis televizorius “Rekord” (700 rublių), keturis radijo aparatus “Estonija” (497 rubliai), keturis foto aparatus (238 rubliai). Iš viso, kaltinimo teigimu, Jonas Žukauskas pasisavino materialinių vertybių už 4 305 rublius ir 30 kapeikų. Sau asmeniškai Jonas Žukauskas pasiėmė dvi siuvimo mašinas ir po vieną baldų komplektą, akordeoną, televizorių, radijo aparatą, foto aparatą “Kijev” – iš viso už 1326 rublius 30 kapeikų.
Antroji grobstytojų grupė susibūrė sandėlyje Nr. 1 ir užsiėmė įvairiomis statybinėmis medžiagomis. Į šią grupę įėjo sandėlio vedėjas Adomas Malikonis, buhalteris Vaclovas Žiburys, kuris įtraukė dviejų Kauno statybos – remonto valdybų tiekėjus – Vaclovą Būdą bei Joną Paškevičių. V. Žiburys, klastodamas medžiagų apskaitos korteles, slėpė sandėlyje buvusį trūkumą. Ir tokiu būdu čia buvo grobstomi šiferis, ruberoidas, kitos statybinės medžiagos. Už parduotas medžiagas Vaclovas Žiburys mokestinio reikalavimo nepateikdavo, grąžindavo asmeniui įgaliojimą bei sąskaitas, tačiau buhalterijos apskaitoje šių sąskaitų nepervesdavo ir jų prie buhalterinių dokumentų nepridėdavo. Asmuo – pirkėjas gautų medžiagų į organizaciją nepristatydavo, jas parduodavo o gautąsias sumas pasidalindavo. Tokiu būdu iš pirmojo sandėlio buvo pagrobta materialinių vertybių už 3656 rublius 60 kapeikų.
Iš kaltinamosios išvados: “...Kontoros viršininkas Jonas Žukauskas dar 1960 metais, susitaręs su sandėlio Nr. 1 vedėju Adomu Malikoniu ir tiekimo kontoros šoferiu Algiu Stoniu, pagrobė iš sandėlio Nr. 1 tris šimtus lapų šiferio už šimtą keturiasdešimt vieną rublį ir nuvežė Jono Žukausko giminaičiui Stasiui Janoniui. 1960 metų gruodžio 10 dieną /.../ kolūkio pirmininkas Viktoras Petrauskas pagal sąskaitą Kauno tiekimo kontoroje gavo 2000 lapų šiferio, už kurį kolūkio kontora apmokėjo, bet, susitarus su Jonu Žukausku, iš to kiekio 500 lapų šiferio 235 rublių sumai buvo palikta sandėlyje Nr. 1. Šį šiferį Jonas Žukauskas realizavo ir pagrobtą sumą pasidalino. 1961 metų gegužės 30 dieną Biržų centrinės sviesto gamyklos sandėlio vedėjas Petras Poviliūnas pagal sąskaitą kontoroje gavo irgi 2000 lapų šiferio 940 rublių sumai, kurį, susitaręs su Jonu Žukausku, Edita Kupetaite ir šoferiu Algiu Stoniu, pagrobė o realizuotus pinigus pasidalino.”
Kontoros viršininkui Jonui Žukauskui, be to, buvo inkriminuotas dar ir kyšio ėmimas.
Ir kaltinamojoje išvadoje, ir nuosprendyje raudona gija ėjo vadinamasis Biržų epizodas. Buvo teigiama, jog už deficitinių medžiagų atleidimą be fondų 1961 metų vasarą Jonas Žukauskas iš Biržų centrinės sviesto gamyklos sandėlio vedėjo Petro Poviliūno ir iš direktoriaus Povilo Gudausko per Poviliūną priėmęs kaip kyšį 25 kilogramus (70 rublių vertės) sviesto bei dvi statines alaus. Vieną statinę išgėrę kontoros darbuotojai, o antroji nugabenta Jonui Žukauskui. 1960 metų vasarą /.../ kolūkio pirmininkas už tas pačias paslaugas pagrobtomis iš kolūkio statybinėmis medžiagomis bei kolūkio darbo jėga pastatęs kontoros viršininkui Jonui Žukauskui garažą jo automobiliui “Pobeda”.
Partinių bausmių ir įspėjimų neturėjo
Iš kaltinamosios išvados: “Petras Poviliūnas – trisdešimt šešeri metai. Nepartinis. Išsimokslinimas – septynios klasės. Išlaiko vieną vaiką.”
“Povilas Gudauskas – trisdešimt septyneri metai. Vedęs. Teistas 1948 metais du kartus – laisvės atėmimu dvejiems ir trejiems metams.
Iš LKP Biržų rajono komiteto charakteristikos: “Povilas Gudauskas mokėsi neakivaizdiniu būdu pienininkystės technikume. Partinių bausmių ir įspėjimų neturi. Nepakankamai skyrė dėmesio teisingam kadrų parinkimui, paskirstymui ir jų auklėjimui.”
Grobė ir nesivaržė
Grobiama kontoroje buvo iš tiesų daug ir nesivaržant.
Ko vertas vien tik grupės iniciatorių Balnio, Bauževičiaus ir Bildžiaus pasisavintų daiktų sąrašo fragmentas: aštuoni televizorių kineskopai, keturiasdešimt trys radijo taškai (trisdešimt jų Bildžius realizavo per Druskininkų universalinę parduotuvę), pianinas, septyni televizorių staliukai, dvidešimt du audiomagnetofonai, devyni patefonai, keturi šimtai trisdešimt elektros plytelių, šeši šimtai keturiasdešimt devyni elektros skaitikliai, du šimtai penki elektriniai lygintuvai, dvylika dulkių siurblių, penkios dujinės plytelės, dešimt grindų blizgintuvų, septyniasdešimt devynios stalinės lempos...
Griežtos bausmės
Iš Stepono Bauževičiaus paskutiniojo žodžio teisme: “...Pilnai prisipažįstu kaltas, nusikaltimą padariau, tačiau padėjau išaiškinti. Pasinaudojau tik apie trim tūkstančiais rublių iš pagrobto turto. Iš pagrobtųjų vertybių man atiteko baldų komplektas, kurį pardaviau ir akordeonas “Rekord”. Jį pardaviau komiso parduotuvei. Kitais atvejais gaudavau iš Bildžiaus pinigų dalį.”
Baudžiamojoje byloje yra vienas labai įdomus skaičius – atvykusiems į Stepono Bauževičiaus namus tardytojams pavyko rasti tinkamo aprašyti turto vos už ... septyniasdešimt penkis rublius... Visiškai nerasta ką aprašyti ir Jono Bildžiaus namuose...
Vis dėlto, J. Bildžius kaltu prisipažino dalinai – žinojęs, jog iš penktojo sandėlio grobstomos prekės, tačiau su kitais teisiamaisiais dalyvavęs pagrobiant vertybių tik už tris – tris su puse tūkstančio rublių.
J. Žukauskas, priešingai, savo kaltę kategoriškai neigė. Tvirtino jokiame grobime nedalyvavęs, jokių prekių ar pinigų per kitus asmenis negavęs. Tai, atrodo, paveikė ir teismo kolegijos nuomonę – nuosprendyje parašyta, jog “...teismas mano, kad Žukauskas nepagrįstai kaltintas materialinių vertybių grobimu 35 357 rublių sumai. Neginčijamai įrodyta tik 4 305 rubliai 30 kapeikų. Kitos sumos pagrįstos vien tik Balnio parodymais.” Tiesa, ši suma, pridėjus grobimus kituose epizoduose, išaugo iki 5 621 rublio 30 kapeikų.
Be J. Žukausko, savo kaltės visiškai nepripažino dar du teisiamieji, dalinai kalti jautėsi šeši. O likusieji vienuolika pilnai sutiko su kaltinimo jiems pateiktais įrodymais.
Teisminiam bylos nagrinėjimui baigiantis LTSR prokuratūros prokuroras Jurgis Orlauskas savo kalboje prašė Jono Žukausko nusikalstamą veiką iš valstybinio turto grobimo stambiu mastu perkvalifikuoti tiesiog į valstybinio turto grobimą, perkvalifikuoti ir veiksmus kyšio ėmimo epizode. Tačiau kartu net trims teisiamiesiems – Kaziui Balniui, Steponui Bauževičiui ir Jonui Bildžiui – pareikalavo skirti išimtinę, mirties, bausmę. Teismas prokuroro nepaklausė. Mirties bausme buvo nuteisti K. Balnis ir S. Bauževičius.
J. Bildžiui gi paskirta laisvės atėmimo penkiolikai metų, pirmuosius septynerius metus būnant kalėjime, bausmė. Tiek pat atseikėta ir Jonui Žukauskui. Likusiųjų nuteistųjų bausmių amplitudė svyravo nuo dvylikos metų iki šešių mėnesių nelaisvės. Ieškiniams padengti priteistos nemenkos tam laikui piniginės sumos.
Iš laisvės atėmimu trejiems metams nuteistojo Jono Rimavičiaus paskutiniojo žodžio: “Mano gimtinė Palangoje, tai stebėdavau saulėleidį, o, būdamas kalėjime, pamatęs pro grotas saulėleidį, supratau, ką aš praradau...” Beje, iki šiandien byloje išliko prie nuosprendžio pridėta liaudies tarėjo Karpavičiaus atskiroji nuomonė: “Kadangi Balnis ir Bauževičius 1962 metų gegužės keturioliktą patys atvyko ir prisipažino padarę nusikaltimą ir aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą bei susekti kitus nusikaltėlius, esu nuomonės, kad dėl šios labai svarbios šioje sudėtingoje byloje lengvinančios aplinkybės teisiamiesiems mirties bausmė yra netaikytina.”
Kovo dvyliktąją LTSR Aukščiausiojo teismo kolegija darbą baigė, byloje padėtas taškas. Nuteistieji išsiskirstė po tuometines Lietuvos bausmių atlikimo vietas. Jonas Bildžius, pavyzdžiui, Lukiškėse pradėjo dirbti poligrafijos cecho raidžių surinkėju, spausdintoju, brigadininku, meistru. Vėliau perkeltas į Pravieniškes, kur stalių ceche gamino kėdes. Tuščiai laiko zonoje neleido ir kiti grupės nariai.
Nors, kaip parodė vėlesni įvykiai, iki tikrosios istorijos pabaigos dar buvo gana toli.
Bausmė už šiferio vagystę
Birželio dešimtąją Steponui Bauževičiui nuosprendis įvykdytas. Tuo tarpu antrojo mirtimi nuteisto, Kazio Balnio, malonės prašymą LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patenkino ir pakeitė mirties bausmę laisvės atėmimu penkiolikai metų.
Jonas Žukauskas už grotų iš viso atbuvo dešimt metų: trejus metus ir aštuonis mėnesius Lukiškių kalėjime, vienerius metus Marijampolėje, penkerius metus ir du mėnesius – Pravieniškėse. Į laisvę jis išėjo 1972 metų kovo dvidešimt antrąją. Tai buvo ilgi ne vien kalėjimo, bet ir kovos už teisybę metai.
1966 metų spalio dvidešimtąją TSRS Aukščiausiasis Teismas gavo TSKP CK sekretoriui Piotrui Demičevui adresuotą Jono Žukausko skundą. Jame nuteistasis guodėsi esąs nekaltas, nuteistas absoliučiai už nieką. Nesą jokių jo kaltės įrodymų ir panašiai. Po savaitės skundas persiųstas tiesioginiam adresatui į TSKP CK.
Netrukus LTSR Aukščiausiojo teismo pirmininkas A. Likas pateikė Aukščiausiojo Teismo prezidiumui priežiūrinį protestą, kuriame, be kita ko, teigė: “...Teisminės kolegijos nuosprendis Žukausko, Kupetaitės, Stonio, Poviliūno ir Gudausko atžvilgiu keistinas dėl šių motyvų. Nuosprendžio dalis dėl Žukausko turto konfiskavimo naikintina, nes BK 94 straipsnio 2 dalis tokios bausmės nenumato, o pagal LTSR BK 180 straipsnio 2 dalį (1966 metų birželio 26 dienos Įsako redakcija) turto konfiskavimas jam nebuvo pritaikytas. Tačiau Žukauskui priklausantis garažas Kaune yra konfiskuotas pagrįstai, nes garažas pripažintas kyšio dalyku, o, sutinkamai su BPK 93 straipsnio 2 dalimi, pinigai ir kitos vertybės, įgytos nusikalstamu būdu, perduodami į valstybės pajamas.
Žukauskas nepagrįstai pripažintas kaltu 500 lapų šiferio (235 rublių vertės) pagrobime.
Žukauskas, Kupetaitė ir Stonys nepagrįstai pripažinti kaltais kad kartu su Poviliūnu pagrobė Biržų centrinei sviesto gamyklai priklausančius 2000 lapų šiferio 940 rublių sumai. Kaltė paremta vien nuteistojo Poviliūno parodymais, teisme jis šių parodymų atsisakė. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių 25 kg sviesto, kaip kyšio, atvežimą į Kauno tiekimo kontorą ir įteikimą Žukauskui. Šis kaltinimas grįstas irgi vien Poviliūno parodymais, duotais parengtinio tardymo metu. Teisme Poviliūnas nuo šių parodymų atsisakė. Todėl visų trijų nuteistųjų kaltė šiame epizode turi būti panaikinta.”
1967 metų gegužės septynioliktąją LTSR Aukščiausiojo teismo prezidiumas protestą išnagrinėjo. Nutarime konstatuota jog “teisminė kolegija be pagrindo nuteisė Žukauską už dalyvavimą visų materialinių vertybių grobime, kurias pagrobė Balnis, Bildžius ir Bauževičius. Todėl nuosprendžio dalis dėl Žukausko nuteisimo už dalyvavimą kartu su Balniu, Bildžium ir Bauževičium vertybių 2978 rublių 50 kapeikų sumai pagrobime yra naikintina, byla prieš jį nutrauktina ir civilinis ieškinys šiai sumai atmestinas.”
Prezidiumo nariai taip pat pripažino, kad Žukauskas, Kupetaitė ir Stonys nepagrįstai nuteisti už tai, jog kartu su Poviliūnu 1961 metų gegužės mėnesį pagrobė Biržų centrinei sviesto gamyklai priklausančius 2000 lapų šiferio už 940 rublių. Neįrodyta, kad Žukauskas už deficitinių medžiagų atleidimą Biržų centrinei sviesto gamyklai būtų iš Poviliūno ir Gudausko priėmęs kaip kyšį 25 kilogramus sviesto. Todėl ir pagal šį faktą nuosprendžio dalis panaikinta.
Kartu konstatuota, jog, priešingai nei teigiama proteste, 500 lapų šiferio vagystės epizode Žukausko kaltė visiškai įrodyta, todėl ši protesto dalis atmesta.
Panaikinus dalį nuosprendžio, iki 1702 rublių 80 kapeikų sumažėjo ir Žukauskui dalyvaujant pagrobto valstybės – visuomeninio turto dydis. Tokios sumos pagrobimas nebuvo grobimu stambiu mastu, todėl prezidiumas perkvalifikavo nusikalstamą veiką ir sumažino bausmę iki septynerių metų nelaisvės, nors subendrinta galutinė bausmė liko dešimt metų. Bemaž pusę šio laiko nuteistasis jau buvo atbuvęs už grotų.
O karuselė sukosi toliau. Po metų į LTSR Aukščiausiąjį teismą atkeliavo TSRS Aukščiausiojo Teismo nario J. Dzeničio laiškas su advokato G. Gavronskio skundu. Laiške buvo prašoma patikrinti nuosprendžio dalis dėl J. Žukausko nuteisimo už 500 lapų šiferio vagystę ir dėl garažo pastatymo kaip kyšio. Apie patikrinimo rezultatus reikalauta informuoti advokatą bei TSRS Aukščiausiąjį Teismą.
Neilgai trukus LTSR Aukščiausiojo teismo pirmininkas A. Likas kreipėsisi į LTSR Aukščiausiojo teismo plenumą, prašydamas pakeisti teisminės kolegijos nuosprendį ir teismo prezidiumo nutarimą dėl J. Žukausko – panaikinti dalį, kuria Žukauskas pripažintas kaltu pagrobęs 500 lapų šiferio ir šiuo atžvilgiu bylą nutraukti. Iš LTSR Aukščiausiojo teismo pirmininko A. Liko priežiūrinio protesto: “...Žukauskas liko nuteistas pagal tris grobstymo epizodus: pagrobimas šiferio 141 rublio sumai, 500 lapų šiferio pagrobimas 235 rublių sumai ir baldų pagrobimas 1236 rublių 30 kapeikų sumai, taip pat viename kyšio epizode. Susipažinus su bylos medžiaga, nustatyta, kad 1960 metų vasarą /.../ kolūkio pirmininkas pastatė Žukauskui garažą. Dalį statybinių medžiagų Žukauskas turėjo, dalį (apie 5000 – 7000 plytų ir apie du m³ lentų) davė pirmininkas iš kolūkio. Už statybos darbus kolūkiečiams nesumokėta, už statybos medžiagas kolūkiui neatlyginta. Teisminė kolegija traktavo šį epizodą kaip kyšį. Bet nenustatyta, kad garažas būtų buvęs pastatytas kaip kyšis.”
Proteste teismo pirmininkas pabrėžė, jog už kokias paslaugas ir kokių deficitinių medžiagų atleidimą Žukauskui buvo pastatytas garažas, kolegijai nustatyti nepavyko. Nesurinkta pakankamai įrodymų, kad J. Žukauskas pagrobė 500 lapų šiferio, remtasi vien nuteistojo prisipažinimu, kuriuo nepatikėję net ir tardymo organai.
1968 metų spalio antrąją LTSR Aukščiausiojo teismo plenumas teismo pirmininko priežiūrinį protestą patenkino. O dar po devynių mėnesių priežiūrinį protestą tam pačiam Aukščiausiojo teismo plenumui pateikė LTSR prokuroras V. Galinaitis. Jis, be viso kito, prašė bausmę nuteistajam Jonui Žukauskui sumažinti iki septynerių metų...
Pagaliau, 1972 metų kovo dvidešimt antrąją Jonas Žukauskas išėjo į laisvę. Vienas po kito pradėjo grįžti namo ir kiti šios garsios istorijos dalyviai – vienų malonės prašymus patenkino LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, kiti nuo bausmės atleisti lygtinai, treti – apskritai pasibaigus bausmės laikui. Negrįžo vienintelis – Steponas Bauževičius... Jo palaidojimo vieta nežinoma.
Noras pasikeisti nudėvėtą paltą nuvedė į nusikaltimus
Iš laisvės atėmimu šešeriems metams nuteisto Antano Kuprevičiaus paskutiniojo žodžio: “Šeimoje augom šeši vaikai, aš buvau vyriausias. 1956 metais išvykau į plėšinius, buvau apdovanotas ženkleliu, o 1957 metais medaliu. 1959 metais baigiau universitetą ir buvau paskirtas į Druskininkų universalinę parduotuvę. Prieš susitikdamas su Bildžiumi, galvojau, kaip pasikeisti studentišką nudėvėtą paltą o taip pat jaučiau pareigą ir tėvams padėti pragyvenimui. Sutikau padaryti nusikaltimą. Iš pagrobtosios sumos man teko apie du šimtus dešimt rublių...”
Alvidas Jancevičius
