Sveikatai pakenkti gali bet koks patiekalas arba produktas, jei jis pasenęs arba buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Jei maistas valgomas per greitai arba per dideliais kąsniais, juo galima užspringti. Tačiau kai kurie patiekalai tiesiog yra pavojingesni už kitus. Netgi puikiai paruošti jie gali pakenkti sveikatai. Valgant kai kuriuos iš jų reikia specialaus pasiruošimo, o kitus netgi draudžiami vartoti.
8. Lutefisk
Skandinavijoje galima paskanauti lutefisk (žuvies patiekalo), kuris nepanašus į jokį kitą. Žuvis yra mirkoma natrio arba kalio hidroksido šarminiame tirpale. Po kelių dienų šarminis tirpalas suskaido baltymus ir žuvis išsipučia į didelę, drebučius primenančią masę. Jei tirpale žuvis bus palikta per ilgai, jos riebalai net gali virsti muilu. Išimta iš šarminio tirpalo žuvis apie savaitę turi būti laikoma vandenyje, kad būtų saugu ją valgyti, kitu atveju chemikalai gali nudeginti. Galutinis produktas, vadinamas lutefisk, yra 100 tūkst. kartų šarmingesnis nei vanduo. Jame yra tiek šarmo, kad šiam patiekalui valgyti patartina naudoti tik tam tikrus įrankius. Sidabriniai indai ims rūdyti, o šį patiekalą palikus induose per naktį yra didelė tikimybė juo rasti sugadintus. Patiekalas gali sukelti didelius skausmus žmonėms, kurie turi skrandžio opų arba panašių virškinimo problemų.
7. Datura
Daugumoje pasaulio valstybių tapti suaugusiuoju – tai sulaukti tam tikro amžiaus. Tačiau tam tikrose kultūrose pripažinimas suaugusiuoju yra ne tik papročiais bei tradicijomis apipintas įvykis, bet ir laikas, kai asmuo turi ištverti tam tikrus išbandymus. Amerikos žemyne indėnų gentys naudodavo augalų, žinomų kaip Angelų trimitai, daturos arba durnarpės vaisius, kad sužinotų, ar berniukas pasiruošęs tapti vyru. Šio augalo vaisiuose gausu nuodų, kurie sukelia haliucinacijas ir agresyvų elgesį, atminties praradimą etc. Būtent šis augalas siejamas su daugybe atsitiktinių mirčių, kai augalo vaisių suvalgydavo vaikai arba tam tikrais kiekiais suaugusieji. Minimose gentyse berniukams būdavo duodamas tik skrupulingai apskaičiuotas šio augalo vaisių kiekis, o „egzaminuojamieji“ būdavo laikomi narvuose, kad nesužeistų aplinkinių. Labiausiai buvo vertinama šio augalo sukeliama amnezija, mat buvo siekiama, kad berniukas pamirštų savo kaip vaiko patirtį ir būtų pasiruošęs pradėti vyro gyvenimą. Tačiau toks ilgalaikis maitinimas durnaropėmis neretai baigdavosi ilgalaikiais atminties praradimais, kai berniukai pamiršdavo kaip reikia valgyti ir elgtis.
6. Urushi arbata
Japonijoje šią arbatą gerdavo ekstremalios budizmo atšakos, žinomos kaip sokushinbutsu, sekėjai. Vienas pagrindinių šią budizmo atšaką praktikuojančių asmenų tikslų buvo mumifikuoti save per kelerius metus dar būnant gyviems. Pagrindinė tam naudojama priemonė yra iš urushi medžio pagaminta arbata. Jo medienoje yra mirtinas kiekis urushiol vadinamų nuodų, kurių mažą kiekį turi ir nuodingoji gebenė. Geriant šią arbatą kūnas praranda visus skysčius, o likusi mėsa tampa nuodinga. Tai puikiai tinka mumifikacijos procesui, nes kūne nelieka galinčių pūti skysčių, o likę audiniai nuo urushi arbatos būdavo pernelyg nuodingi, kad juose veistųsi lervos. Gerai paruošta arbata nebūdavo mirtina ir turėdavo užtikrinti, kad kūnas mumufikuotųsi tinkamu greičiu. Dabar Japonijoje gerti šią arbatą yra uždrausta.
5. Stibis
Kontraceptines priemones žmonės naudoja jau dešimtis tūkstančių metų, o kai kurie gyvūnai tokius augalus žino dar ilgiau. Pavyzdžiui, vorinė beždžionė ėda specifinius augalus, kurie jų organizme pakeičia hormonų lygį, ir leidžia joms kontroliuoti vaisingumą. Nors dauguma moderniųjų kontraceptinių priemonių pasižymi švelniu poveikiu, anksčiau šiam tikslui pasiekti buvo naudojami įvairiausi nuodai. Stibis yra nuodingas pusmetalis, kuris gali sukelti uždegimus, širdies ir kitų organų sutrikimus, net mirtį. Tačiau vartojamas mažomis dozėmis jis sukelia tik galvos skausmą, depresiją, vėmimą ir svaigulį. Viduramžiais tai buvo populiarus kontraceptikas, nes norimas tikslas buvo pasiekiamas tiksliai dozuojant medžiagą ir nesukeliant mirties grėsmės. Jį žmonės vartodavo ir norėdami išvalyti skrandį bei žarnyną, pasiruošti dideliems ir ilgiems valgymams. Stibio tabletės praeidavo per visą virškinamąjį traktą nepaliestos, vėliau būdavo nuvalomos ir vėl naudojamos. Vieną tabletę naudodavo visa šeima ir perduodavo iš kartos į kartą.
4. Calabar pupelės
Afrikos tropiniuose miškuose auga nuodinga daržovė – caliber pupelė. Joje esančios medžiagos pažeidžia nervų sistemą, sukelia raumenų spazmus, traukulius, kvėpavimo sutrikimus, kurie dažnai pasibaigia uždusimu, ir pūslės bei žarnyno problemas. Žinoma, tai nėra Calabar genties žmonių kasdienis maistas – jos naudojamos siekiant išsiaiškinti, ar žmogus kaltas, ar ne. Jei kas nors kaltinamas/a nusikaltimu ir nepavyksta surinkti pakankamai įrodymų tokiais atvejais, kai sprendžiami klausimai dėl kerėjimo arba neištikimybės, sprendimą nulemia nuodingosios pupelės. Pagal tradicijas, kaltinamasis/oji turi praryti pupeles ir laukti poveikio. Jei asmuo miršta, vadinasi, jis/ji buvo kaltas/a ir dievai pasiglemžė gyvybę už bausmę. Jei dėl nuodų sukeltų spazmų pupelės yra išvemiamos anksčiau nei organizmui padaroma mirtina žala, asmuo pripažįstamas nekaltu ir jam/jai atleidžiama bet kokia kaltė.
3. Kanibalizmas
Daugeliu istorijos momentų, kai žmonės buvo kalinami ir alkani, buvo degraduota iki kanibalizmo, pavyzdžiui, apsuptas ir pasiduoti sau neleidžiantis miestas kartais neturi kitos išeities kaip tik valgyti savo žuvusius gyventojus. Tačiau yra kelios žmonių grupės, kurios kanibalizmą laiko įprastu dalyku, o ne dėl ypatingų aplinkybių likusiu paskutiniu išsigelbėjimu. Nepaisant fakto, kad kanibalizmas yra tabu, reiktų paminėti ir tai, jog ši praktika pavojinga sveikatai. Kanibalizmo atveju gali būti perduodamos priono ligos. Tai kempinligę primenančios ligos, kurių negalima išvengti net išvirus mėsą. Priono liga pasireiškia mažų skylučių smegenyse atsiradimu ir organo išsipūtimu. Sergantieji miršta didelėse kančiose. Papua Naujojoje Gvinėjoje nuo šių ligų 1950-aisiais labai nukentėjo Fore gentis. Pagal savo laidotuvių ritualus jie mirusius narius išsidalydavo ir suvalgydavo. Taigi priono liga sergantis asmuo tai pat buvo suvalgomas ir liga užsikrėsdavo vis didesnis skaičius žmonių. Kadangi tai buvo laikoma prakeiksmu, gentis nesiėmė jokių priemonių. Po ligos protrūkių buvo paskelbta epidemija, kuri galiausiai suvaldyta tik uždraudus kanibalizmą.
2. St. Elmo kepsnių užeigos krevečių kokteilis
Kadangi augalai, priešingai nei gyvūnai, negali judėti, savigynai jiems reikalingi tam tikri mechanizmai. Dauguma jų ima gaminti medžiagas, kurios neatsargiems žolėdžiams sukelia susierzinimą arba net aštrų skausmą. Nors gyvūnai aplenkia šiuos augalus, žmogus pats jų ieško. Pavyzdžiui, garstyčių aliejus yra penkis kartus nuodingesnis už arseniką, jei imsime tą patį kiekį. Mažas restoranėlis Indianos valstijoje (JAV) siūlo patiekalą, kuris tikrai gali nužudyti. St. Elmo kepsnių užeigos krevečių kokteilis yra žinomas dėl aštrumo, kuriam pasiekti sunaudojami 9 kilogramai garstyčių aliejaus turinčių trintų krienų. Teigiama, kad pojūčiai valgant šį patiekalą prilygsta elektros šokui.
1 . Naga Jolokia
Kai kurie augalai ypač pasirūpina savo apsauga. Aitriosiose paprikose randamas kapsaicinas yra tris kartus stipresnis nei garstyčių aliejus. Tai pati mirtiniausia visuose valgomuose augaluose randama medžiaga. Nors dideliu šios medžiagos kiekiu pasižymi ne visos aitriųjų paprikų rūšys, kai kurios iš jų yra specialiai kultivuojamos, kad kapsaicino turėtų kuo daugiau. Naga Jolokia aitrusis pipiras yra Šiaurės Indijoje sukurtas hibridas, kuriame kapsaicino yra 200 kartų daugiau nei bet kuriame laisvai prekyboje randame aitriajame pipire. Tokio medžiagos kiekio pakanka, kad būtų sutrikdytas nervų sistemos veikimas ir smegenims būtų perduodamas didžiulio skausmo ir karščio pojūtis. Teigiama, kad uostyti orą netoli šių pipirų yra tas pats, kas uostyti ugnį. Toks įvykis gali baigtis gebėjimo jausti kvapus praradimu. Jų taip pat negalima liesti plikomis rankomis. Naga Jolokia čili Indijoje naudojamas siekiant atbaidyti dramblius nuo dirbamų laukų paprasčiausiai juo priliečiant tvoras. Jų naudojimas maiste yra didžiulis iššūkis – maistas tik priliečiamas pipirais, nes įdėjus jo į maistą suteiktas aštrumas gali lemti valgančiojo mirtį. Pastaruoju metu Indijos kariuomenė šiuos pipirus planuoja panaudoti kaip ginklą.
