Stabligė – tai ūmi, dažnai mirtina, infekcinė liga, pažeidžianti centrinę nervų sistemą ir sukelianti skersaruožių raumenų traukulius. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro vadovas prof. Saulius Čaplinskas nurodo, kad ligą sukelianti bakterija Clostridium tetani gali gyventi be deguonies, sudarydama sporas, kurios yra atsparios karščiui, šalčiui ir saulės šviesai, todėl išlieka gyvybingos net kelerius metus.
Pagrindinis stabligės infekcijos šaltinis – užterštas dirvožemis ir gyvūnų bei žmonių žarnynai, kuriuose šios bakterijos gyvena.
„Infekcija užsikrečiama kontakto būdu, kuomet sukėlėjo sporos patenka į organizmą per pažeistą odą / žaizdą (matoma ar nematoma, gili ar paviršinė) ir esant anaerobinėms sąlygoms virsta vegetacinėmis formomis.
Stabligės sukėlėjo gaminamas toksinas ir sukelia raumenų spazmus. Ypač pavojinga užteršti žaizdas sodo, daržo, ganyklų žeme. Taip pat sukėlėjas gali patekti per nušalusius, nudegusius audinius, pragulas, opas, gyvūnų įkandimus.
Rizika susirgti stablige daugiau priklauso nuo žaizdos užterštumo žemėmis bei imuniteto būklės, nei nuo žaizdos dydžio“, – nurodo prof. S. Čaplinskas ir priduria, kad nuo kito žmogaus stablige užsikrėsti negalima.
Dažniausiai baigiasi mirtimi
Susirgimai stablige dažniausiai registruojami pavasario-vasaros mėnesiais, kai yra padidėjęs žmonių aktyvumas ir atliekami darbai susiję su žemės ūkiu. Nors Lietuvoje stablige užsikrečia tik 1-3 žmonės, tačiau dėl to atsipalaiduoti nereikėtų, nes iš šių atvejų 1-2 baigiasi mirtimi.
„Dažniausiai serga vyresnio amžiaus žmonės, nes vaikai nuo šios ligos skiepijami pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Nepaisant to, kad registruojami pavieniai susirgimai stablige, ši infekcija pasižymi dideliu mirštamumu.
Literatūros šaltinių duomenimis, mirštamumas tarp hospitalizuotų pacientų svyruoja nuo 20 iki 70 proc., tai priklauso nuo gydymo, amžiaus ir ligonio sveikatos būklės, todėl svarbu nedelsiant kreiptis medicinos pagalbos ir pradėti gydymą. Vakcinacija ir tinkama poekspozicinė profilaktika gali apsaugoti nuo ligos“, – aiškina ULAC vadovas.
Pirmieji simptomai
Stabligės pirmieji simptomai pasireiškia neiškart – inkubacinis laikotarpis trunka nuo 3 iki 21 dienos ar net kelių mėnesių. Tačiau, pasak prof. S. Čaplinsko, dažniausiai pirmieji ligos požymiai pasireiškia jau po savaitės.
„Inkubacinio periodo trukmė priklauso nuo užkrato dozės ir patekimo vietos. Trumpesnis inkubacinis periodas dažniausiai susijęs su sunkesne ligos eiga. Pirmieji ligos požymiai gali būti trumpalaikiai raumenų trūkčiojimai, „tirpimas“ užkrato patekimo vietoje. Tokie trūkčiojimai gali trukti iki kelių savaičių.
Tačiau, stabligės toksinui pasiekus centrinę nervų sistemą, raumenų spazmai per 1-2 dienas gali išplisti po visą kūną. Spazmai tampa labai skausmingi, jų trukmė nuo kelių sekundžių iki kelių minučių.
Dažniausiai pirmasis būdingas ligos požymis yra kramtomųjų raumenų spazmai, dėl kurių ligonis nebegali išsižioti. Spazmams apėmus dideles raumenų grupes gali sutrikti kvėpavimas, širdies ritmas. Dėl sunkių traukulių priepuolių gali ištikti hipoksija ir mirtis“, – nurodo jis.
Pajutus pirmuosius ligos simptomus būtina kreiptis medicininės pagalbos. Stabligė diagnozuojama remiantis specifiniais ligos simptomais ir ypač buvusia trauma, taip pat nušalimais, nudegimais.
„Nustačius stabligę, ligonis hospitalizuojamas. Triukšmas ir ryški šviesa gali išprovokuoti stabligės spazmus, todėl labai svarbu sukurti ramią aplinką. Stabligės gydymas pradedamas nedelsiant. Skiriami antibiotikai.
Taip pat – antitetaninis serumas (specialus serumas nuo stabligės). Kartu gydomi ir simptomai – traukuliai, raumenų spazmai, skausmas. Persirgus stablige apsauginis imunitetas nėra įgyjamas, todėl rekomenduojama skiepytis“, – aiškina prof. S. Čaplinskas.
Nepamirškite atsinaujinti apsaugos
Pati efektyviausia profilaktika nuo stabligės – skiepai. Tačiau svarbus ir tinkamas žaizdų tvarkymas. Įtarus, kad į žaizdą galėjo patekti dirvožemio, žaizdą reikėtų išplauti.
„Net tinkamas žaizdos sutvarkymas negarantuoja apsaugos nuo stabligės, tačiau tikimasi, kad išplautoje žaizdoje lieka mažiau užkrato. Tai gali prailginti laiką iki pirmųjų ligos požymių pasireiškimo.
Tinkamas žaizdos sutvarkymas net neišvengus užsikrėtimo gali sušvelninti ligos eigą, prailgina laiką, per kurį galima taikyti specifinę profilaktiką, tai yra vakcinaciją. Poekspozicinė imunuprofilaktika atliekama atsižvelgiant į paciento imunizacijos būklę, žaizdos tipą“, – nurodo ULAC vadovas.
Didesnę riziką susirgti stablige turi asmenys, kurie niekada nesivakcinavo dėl stabligės, negavo viso skiepų kurso ar skiepijosi seniau nei prieš 10 metų.
Taip pat didesnė rizika kyla žemės ūkyje dirbantiems asmenims, vyresniems žmonėms, nes bendras imunitetas ar imunitetas prieš stabligę gali būti susilpnėjęs. Tačiau, didžiausią riziką susirgti stablige turi asmenys vyresni nei 60 metų ir praeityje neskiepyti stabligės vakcina.
Nurodoma, kad Lietuvoje nuo stabligės skiepijami 2, 4, 6 mėn. kūdikiai, o sustiprinančios vakcinos dozės skiriamos 1,5 metų, 6-7 metų ir 15-16 metų vaikams. Žmogui suaugus skiepus reikia kartoti kas 5-10 metų tam, kad būtų išlaikyta patikima apsauga nuo šios infekcijos.
„Atsižvelgiant į tai, kad stabligė – sunki infekcinė liga, o skiepai – viena iš efektyviausių stabligės profilaktikos, įgyvendinant Nacionalinę imunoprofilaktikos programą vyresni nei 25 m. amžiaus asmenys, nuo stabligės skiepijami valstybės lėšomis.
Norintiems pasiskiepyti rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją. Pasiskiepyti nuo stabligės būtinai turėtų žmonės daug laiko praleidžiantys gamtoje, dirbantys žemės ūkio darbus“, – nurodo prof. S. Čaplinskas.
