Šaulio žvaigždyne astronomų aptikta dvinarės žvaigždės sistema „tiksi“ tarsi laiko bomba: sprogusi supernova paskleistų didelės energijos gama spindulių pluoštą, kurio kelyje būtų ir Žemė.
Sidnėjaus universiteto (Australija) astronomai Šaulio žvaigždyne už 8 tūkstančių šviesmečių nuo Žemės esančią neįprastą ir kerinčio grožio dvinarę žvaigždę aptiko prieš 8 metus. Dabar jie nustatė, kad viena iš jų, pavadinta Wolfo-Rayeto žvaigžde, yra itin nestabili: manoma, kad ji pasiekė paskutiniąją žvaigždės evoliucijos stadiją, po kurios seks supernovos sprogimas, rašo Australijos žurnalas „Cosmos“.
„Kai ji galų gale sprogs kaip supernova, paskleis intensyvų gama spindulių pluoštą“, - aiškino astronomų grupės, „Astrophysical Journal“ žurnale paskelbusios savo atradimo išvadas, vadovas Peteris Tuthillas.
Australijos astronomai WR 104 pavadintos dvinarės žvaigždės sistemos nuotraukas padarė prieš 8 metus naudodami Havajuose esantį Kecko teleskopą. Šiose nuotraukose matyti milžiniškas įkaitusių dulkių ir dujų kamuolys, spirale besiplaikstantis apie abi žvaigždes. Ši „uodega“ yra apie 30 milijardų kilometrų ilgio ir apsisuka aplink dvinarę žvaigždę kartą per 8 mėnesius.
Tačiau ekspertų dėmesį atkreipė nuotraukose užfiksuotas neįprastas dalykas. „Žiūrint iš Žemės besisukanti uodega danguje atrodo kaip beveik taisyklinga spiralė. Tai gali būti tik vienu atveju – jei mes žvelgtume beveik tiesiai žemyn į dvinarės žvaigždės ašį“, - sakė P. Tuthillas.
Pasak „Cosmos“, tai reiškia, kad mes žiūrime į po mumis esantį šautuvo vamzdį, kuris nutaikytas tiesiai į mus. Kai sprogsta dvinarės supernovos, visa jų energija sufokusuojama į tiesų pražūtingos gama energijos spindulį, kuris sklinda iš abiejų žvaigždės sistemos polių, tai yra, į viršų ir į apačią.
„Jei toks gama spindulių pliūpsnis iš tiesų įvyktų, niekas nenorėtų, kad jam pakeliui pasitaikytų Žemė, - sakė astronomas. – Man patinka ši spiralė dėl savo nuostabios formos, tačiau dabar negaliu atsikratyti jausmo, kad iš tikrųjų žvelgiu į nutaikytą šautuvo vamzdį.“
Nors toks pavojus atrodo tolimas, mokslininkai turi įrodymų, kad mirtini kosminių gama spindulių pliūpsniai ne kartą niokojo gyvybę Žemėje, teigia „Cosmos“.
2005 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad už 6500 šviesmečių nuo Žemės esančio gama spindulių šaltinio galios pakaktų „nuplėšti“ mūsų planetą saugantį ozono sluoksnį ir sunaikinti visa, kas gyva. Kanzaso universiteto (JAV) tyrėjų grupė, vadovaujama Adriano Melotto, spėja, kad būtent dėl šio reiškinio prieš 443 mln. metų įvyko masinis rūšių išmirimas. Šis kataklizmas mokslininkų teigimu pražudė 60 proc. gyvybės mūsų planetoje.
Pasak P. Tuthillo, reikalingi papildomi tyrimai, kad būtų nustatyta, ar mes tikrai esame vienoje linijoje su WR 104 ašimi. Tačiau net ir tuo atveju, jei astronomai tai patvirtintų, mes ko gero turėsime dar kelis šimtus tūkstančių metų, kad rastume išeitį, skelbia „Cosmos“.
