Sekmadienį sukaks 15 metų, kai prie savo namų niekšiškai nužudytas žurnalistas, vienas iš „Respublikos“ dienraščio įkūrėjų Vitas Lingys. Žmogžudystės užsakovas „Vilniaus brigados“ vadeiva Borisas Dekanidzė sulaikytas vos po trijų savaičių, o šią dviejų valstybių policininkų operaciją iki šios dienos gaubė paslaptys, rašo „Respublika“.
Ir visažiniai gandonešiai, ir aukšti mūsų policijos pareigūnai ilgus metus pasakojo istoriją, kad B.Dekanidzė 1993-ųjų lapkričio pradžioje neva buvo sulaikytas Latvijos kurorte Jūrmaloje.
Net sklido legenda apie įspūdingą Lietuvos specialiosios paskirties dalinio operaciją, per kurią V.Lingio nužudymo organizatorius buvo pagrobtas iš kruopščiai saugomos banditų pamėgtos vilos.
Komisaro skambutis
Išties, B.Dekanidzė sulaikytas ir Lietuvos, ir Latvijos pareigūnų dėka, tačiau ne Jūrmaloje, bet pačioje Rygos širdyje. Operaciją be jokio triukšmo atliko šeši Latvijos vidaus reikalų ministerijos (VRM) Vyriausiosios policijos valdybos Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus pareigūnai.
Šią paslaptį atsitiktinai sužinojo buvęs „Respublikos“ žurnalistas, V.Lingio premijos laureatas Egidijus Knispelis, parengęs specialią laidą, kurią LNK televizijos žiūrovai išvys rytoj.
Praėjus vos porai savaičių po V.Lingio nužudymo tuometis Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato (VPK) 6-ojo skyriaus vadovas Jurijus Britovas savo kolegos Rygoje, minėtojo Latvijos VRM skyriaus viršininko Sergejaus Černionoko telefonu paprašė sulaikyti B.Dekanidzę, kuris galėjo slapstytis šioje šalyje.
Pulkininkas leitenantas S.Černionokas ikškart ėmėsi žurnalisto mirties užsakovo paieškos. B.Dekanidzės sulaikymui mūsų Generalinėje prokuratūroje jau buvo duota sankcija, bet siekiant išvengti informacijos nutekėjimo vadeivą nuspręsta sulaikyti apeinant ilgas formalias procedūras.
„Pirmiausia man paskambino J.Britovas, vėliau gavome ir oficialų dokumentą, kad Lietuvoje išduota sankcija B.Dekanidzės areštui, – prisimena S.Černionokas. – Sulaikydami šį asmenį mes nepažeidėme nei vieno įstatymo, bet jeigu būtume ėję formaliu keliu, pildę daugybę dokumentų, vos tik prasidėjus tokiam procesui B.Dekanidzės Latvijoje neliktų nė kvapo.
Kadangi skambino pats J.Britovas, kuriuo ir jo vyrais jau ne pirmus metus pasitikėjome, nekilo įtarimų, kad reikalas yra rimtas. B.Dekanidzė buvo įtariamas žurnalisto V.Lingio nužudymo užsakymu. Mano nuomone, tokie veiksmai yra iššūkis visuomenei, valstybei ir visai teisėsaugos sistemai. Šie nusikaltimai negali likti neištirti“.
„Vilniaus brigados“ lyderio pėdsakus Latvijos policininkai susekė vos per savaitę. Pareigūnų akiratyje tuomet nuolat buvo vietinė „Pardauguvos“ grupuotė, kuri su B.Dekanidze palaikė „verslo“ ryšius.
Operatyvininkai tomis dienomis nuolat zujo Rygoje ir Jūrmaloje, kur tradiciškai mėgo ilsėtis nusikaltėlių vadeivos. Latviai, stebėdami „savo klientus“, aptiko ir B.Dekanidzės pėdsakus.
Tuometis S.Černionoko pavaduotojas, ypač svarbių bylų vyr. Inspektorius Sergejus Kostiukas prieš porą savaičių „Respublikai“ pasakojo, jog greitai aptikti nusikaltėlio pėdsakus padėjo tai, kad Latvijos kriminalistai gana gerai žinojo, kur „Vilniaus brigados“ vadeiva gali ieškoti pagalbos.
„Pirmiausia B.Dekanidzė save laikė labai kietu, o tokie tais laikais mėgavosi jau viską nupirkę ir užgrobę. Esą jiems tereikia pakelti telefono ragelį, ir problemos bus išspręstos – policininkai patys atbėgs atgailauti“, – pasakojo S.Kostiukas.
B.Dekanidzės aroganciją pabrėžė ir maža smulkmena – po Rygą ar Jūrmalą jis mėgo važinėtis ryškiai geltonos spalvos BMW automobiliu, priklausiusiu skandalingajam „Baltijos“ bankui. Sekti tada dar retą ir tokios spalvos mašiną tuomet dar pilkose gatvėse buvo vienas malonumas. Į nusikaltėlių bosų susirinkimus Latvijoje B.Dekanidzė atvykdavo baltu linkolnu, kurio taip pat negalima buvo nepastebėti.
„Jo linkolnas sustodavo netoli Rygos, šalia Kekavos miestelio esančiame motelyje, kur 1993-iųjų vasarą aš pirmą kartą ir pamačiau B.Dekanidzę, – sakė S.Kostiukas. – Žiūrėjau į jo veidą per žiūronus, kai jis sveikinosi su vietos autoritetais“.
Lapkričio 5-ąją, praėjus lygiai savaitei nuo lietuvių prašymo sulaikyti B.Dekanidzę, Latvijos kriminalistai geltonąjį BMW išvydo prie „Rygos“ viešbučio sostinės centre. Abejonių neliko – ieškomasis yra kažkur netoliese.
Rankos ant dažytos sienos
Apie šeštą vakaro iš viešbučio išėjo ir pats B.Dekanidzė, lydimas dar trijų vietos autoritetų. Vyrai su tuomet madingais ilgais tamsiais paltais pėsčiomis į senamiestį nukulniavo vos apie 800 metrų.
Jiems priėjus ties Kalku gatvės 12-ojo namo – Rusų dramos teatro rūmų – iš mikroautobuso „Latvija“ iššoko S.Kostiuko vadovaujami vyrai civiliais drabužiais.
„Priėjome ramiai, parodėme policijos pažymėjimus ir paklausėme šių asmenų, kas jie tokie. Paprašėme tų ponų parodyti asmens dokumentus ir iškart uždėjome antrankius“, – pasakojo S.Kostiukas.
Vienas kriminalistų dar spėjo ir nufilmuoti šią sceną, kuri nusikaltėliams buvo nemaloni ne vien todėl, kad pasikėsinta į jų pačių įsivaizduojamą amžiną neliečiamumą.
Pareigūnai liepė bosams iškelti rankas ir jas atremti į namo sieną, kuri lyg tyčia ką tik buvo nudažyta raudonai. Vienas „Pardauguvos“ veikėjų žvelgdamas į išterliotas rankas ir palto skverną piktinosi ne dėl sulaikymo, o dažų.
„Tomis dienomis mes tiesiog buvome apsikrovę darbais: išvakarėse turėjome du sulaikymus, tą pačią dieną – dar vieną, o vakare jau į „pokalbį“ pakvietėme B.Dekanidzę, – sakė S.Černionokas. – Sulaikėme ten, kur mums buvo patogu. Kadangi važinėjomės žiguliais, nebuvo jokios garantijos, kad sugebėsime pavyti BMW. Buvo tam tikras pavojus, kad mus pastebės, todėl nenorėjome rizikuoti ir delsti“.
Antrankius B.Dekanidzei užsegė pats S.Kostiukas. Įtardamas, kad iš Lietuvos pasprukęs vadeiva gali būti ginkluotas, grupės vadas nesiryžo rizikingos užduoties skirti pavaldiniams.
„Iškart pažinau B.Dekanidzę, – teigė S.Kostiukas. – Jis buvo labai sutrikęs, piktinosi, ar taip blogai Latvijoje elgiamasi su visais Vokietijos piliečiais. Kadangi mokėjau vokiečių kalbą, paėmęs B.Dekanidzės asmens dokumentą supratau, kad jis meluoja. Tai tebuvo tik laikinas leidimas gyventi Vokietijoje. Tiesa, išklausęs mano paaiškinimą, kad turime teisę sulaikyti trims valandoms asmenybei nustatyti, Borisas aprimo ir eidamas į mašiną tylėjo“.
Nusikaltėlių pasaulio garsenybės nesiskundė, kad mikroautobuse teko kiek pasispausti. Policijos padalinio kabinetuose netrukus prasidėjo sulaikytųjų apklausos, o S.Černionokas iškart paskambino į Vilnių. Komisarui J.Britovui buvo pasakytas vos vienas žodis: „Turime“, ir prasidėjo B.Dekanidzės perdavimo lietuviams operacijos aptarimas.
Lauknešėlis į Lietuvą
„Vilniaus brigados“ bosui parodžius Lietuvos generalinės prokuratūros nutarimą jį sulaikyti, S.Kostiukas paaiškino ir priežastis – dėl „Respublikos“ žurnalisto V.Lingio nužudymo tyrimo.
„B.Dekanidzė ėmė gąsdinti, kad skųsis Vokietijos ambasadai, kitoms instancijoms, tačiau pastebėjau, jog jis yra toks priblokštas, kad jam nekilo mintis paklausti apie arešto orderį, – šypsojosi S.Černionokas. –
Šį asmenį šokiravo netikėtumas – jis nesitikėjo būti sulaikytas Latvijoje, kur jautėsi ypač saugiai. Tą saugumą jam kas nors tikrai buvo garantavęs“.
„Dėl tokio netikėto sulaikymo psichologiškai sugniuždytas B.Dekanidzė, mano nuomone, iškart suprato, kodėl atsidūrė mūsų rankose, – sakė S.Kostiukas. – Dar pasakiau, kad iš Lietuvos jo atvyks pasiimti. Tuomet Borisas prabilo, kad jeigu jis bus perduotas Lietuvos pareigūnams, gyvas Vilniaus nepasieks – esą jį pakeliui „užvers“ lietuvių teisėsaugininkai. Šios kategorijos žmonės įprastai kitus vertina pagal save. Bet tai jų pačių problema“.
Su sulaikytuoju „Vilniaus brigados“ bosu S.Kostiukas praleido kelias valandas. Vyrai kalbėjosi, B.Dekanidzė rūkė ir gėrė vandenį. Netrukus jis paprašė paskambinti į namus. Pareigūnai leido kalbėti tik buitiniais klausimais, bet pokalbio taip pat klausėsi. Manoma, kad brigadininkas kalbėjosi su tėvu, kurio prašė rasti advokatą.
Vis labiau rimstantis B.Dekanidzė atkuto, ir iš kai kurių jo frazių atrodė, kad jis į kažką deda dideles viltis – ima manyti, jog pavyks ištrūkti. Netrukus kriminalistų būstinėje pasirodė skandalingai vienas garsus Latvijos bankininkas, kurio pavardė „Respublikai“ žinoma. Tai buvo paties geltonojo BMW šeimininkas.
„Siūlymas išpirkti B.Dekanidzę išties buvo, – „Respublikai“ sakė S.Kostiukas. – Sumos dydis nenuskambėjo, bet manau, kad būtų sumokėta tiek, kiek paprašytume. Siūlytojui paaiškinau, kad kreipiamasi ne tuo adresu.
Ir patariau, kad Borisui jis verčiau jau nupirktų apatinių baltinių, dantų pastos, šepetėlį, kitų tualetinių reikmenų, ko nors atsigerti ir užvalgyti, – juk laukia tolimas kelias. Į valdiškus namus. Jis taip ir padarė, nuėjo į netoliese visą parą dirbančią parduotuvę, nupirko, atvežė. Daugiau lankytojų pas B.Dekanidzę tą vakarą nebebuvo“.
Julius Girdvainis
