Dmitrijus rašo apie jį kankinusius nugaros ir krūtinės skausmus, nesibaigiančias operacijas ir chemoterapijos kursus, o taip pat apie tai, kaip valgo per vamzdelį, nes nebegali praryti maisto. Tinklaraštį skaitantys žmonės stengiasi jauną žmogų palaikyti tomis dienomis, kai jam jėgų jau nebelieka niekam. „Vakar buvo pati žvėriškiausiai, beprasmiškiausiai, skausmingiausiai ir labiausiai nuvarginusi diena per visą gydymo laikotarpį. Iš tiesų, viskas, ką jaučiau, – tikriausias nuovargis,“ – rašo Dmitrijus.
Jaunas vyras dienoraštį rašo vokiškai, jis pavadintas „Mirti su swagu“ (Sterben mit Swag. Žargonas „swag“ gali būti verčiamas kaip „klasiškas“). Rašyti jį Dmitrijus pradėjo tą dieną, kai sužinojo, kad auglys yra nebeoperuojamas – kas keturias dienas jis pradėjo publikuoti savo kasdienę kovą ir kasdienius reikalus – laisvalaikį bei rutiną.
Nebeliko daugelio įprastam jaunuoliui svarbių dalykų
Kuomet Dmitrijus atlaikė eilinę operaciją ir eilinį šešių savaičių spindulinės terapijos kursą, sužinojo, kad tai gali jį paralyžiuoti, ir nusprendė parašyti testamentą, kurioje minima jo surinkta DVD diskų kolekcija, kuriai prireikė surasti naują savininką. Nors tuo pat jaunas vyras pripažino, kad mirties akivaizdoje jo gyvenime beveik nebeliko dalykų, kurie jam iš tiesų rūpėtų: „Tai, kas man buvo svarbu anksčiau ir dabar jau nebesvarbu: Univeras. Seksas.“ Vieną 2011-ųjų gruodžio dieną Dmitrijus, nusikamavęs nuo ką tik atlikto MRT tyrimo, laukė gydytojo verdikto šalia kabineto. Susipažinęs su gautais duomenimis gydytojas diagnozei nustatyti užtruko vos kelias sekundes. Piktybinės ląstelės jo smegenyse – vėžys. Dmitrijus pajuto palengvėjimą ir paskambino mamai, kad galėtų pasakyti: pagaliau jis žino, kas buvo ne taip.
Gydymu ir chemoterapija istorija, deja, nesibaigė
Dmitrijus Marburge studijavo psichologiją, ten pirmą sykį ir nuėjo pas gydytoją, kai nebegalėjo kęsti kasdienio skausmo ir nesibaigiančio pykinimo. Gydomosios mankštos specialistas išsiuntė jį pas terapeutą, o ortopedas spėjo, kad tai kažkoks patempimas. Vieną sykį, praėjus maždaug mėnesiui, Dmitrjus žaidė tetrį ir netikėtai susmuko ant žemės. Jis atsigavo Marburgo universitetinėje klinikoje, ir, galų gale, pateko pas neurologą. Kuomet buvo patvirtinta, kad jam diagnozavo smegenų auglį, kitą rytą jam jau buvo suplanuota operacija. Jis nekantriai laukė operacijos ir vėlesnio palengvėjimo. Skausmas, pykinimas, alpimai – visa tai praeis. Dmitrijus universitete pasiėmė akademines atostogas vienam semestrui, kad galėtų visą laiką skirti sveikimui. Iš pradžių spindulinė terapija jam buvo taikoma kas šešias savaites, vėliau – kas du mėnesius.
Gydytojai laiko jam neturėjo daug – kartais kažkas užklausdavo, kaip jis jaučiasi. Tačiau Dmitrijui atrodė, kad jo atsakymai užima per daug laiko: jam nuolat reikėdavo daugiau žodžių, kad aprašytų savo pojūčius, negu gydytojas buvo pasiryžęs iškęsti. Sykį, imant kraują, seselė iškruvino jo pižamą, jaunas vyras nustebo, kad neišgirdo net atsiprašymo.
„Dienomis po operacijos aš sužinojau apie stiprių nuskausminamųjų (regėjimai!) ir kateterio (keliavimas į „apmąstymų kambarėlį“ – varguoliams) privalumus. Praėjus dešimčiai dienų aš iššliaužiau atgal į pasaulį. Vėliau aš praėjau gydymą ir chemoterapiją – ir paskutinius kelerius metus viskas buvo gerai. Būtų miela, jeigu tuo ši istorija ir baigtųsi,“ – savo tinklaraštyje rašė vyras.
Gydymas buvo sėkmingas, ir praėjus dvejiems metams be vėžio Dmitrijaus nerimas nuslopo. Tačiau apie realią „laisvę nuo vėžio“ galima kalbėti po penkerių metų, o ne po dviejų.
Buvo likę vos metai iki remisijos
Vyras atnaujino savo psichologijos studijas ir grįžo į kasdienį gyvenimą, kuriame vyravo kompiuteriniai žaidimai ir lankymasis kine su draugais. Jis įstojo į universiteto teatro grupę, kino forumuose aptarinėjo filmus ir aktyviai dalyvavo šios grupės veikloje. Per daugelį metų kino gerbėjas surinko 680 DVD diskų; labiausiai jam patiko „Kill Bill“, „Moonrise Kingdom“ ir korėjietiška „Oldoy“ versija.
2015-ųjų balandį, likus metams, kai jį oficialiai turėjo pripažinti pasveikus nuo vėžio, jis vėl atsidūrė daktaro kabinete. Buvo diagnozuotas recidyvas – toks pats auglys, toje pačioje vietoje. Jam buvo paskirta dar viena operacija, dar vienas švytinimas ir chemoterapija. Metus be vėžio teko pradėti skaičiuoti iš naujo.
2015-ųjų pabaigoje jam padarė smegenų skysčio tyrimą, kuris pateikė naują diagnozę: metastazę į galvos smegenis. Buvo paskirtas dar vienas chemoterapijos kursas: gydytojai nebegalėjo visiškai atsikratyti metastazių, tačiau norėjo „maksimaliai optimizuoti jo gyvenimą“. Vyrui buvo diagnozuota 4 lygio meduloblastoma toje smegenų dalyje, kuri yra atsakinga už motoriką. Jeigu auglys padidėtų, galėjo būti pažeistos smegenys ir paveikti Dmitrijaus galimybes judėti, arba pažeistų regėjimą. Meduloblastomas kartais vadina „vaikiškais augliais“, nes jie dažniausiai diagnozuojami jauniems žmonėms. Tyrimų, galinčių padėti atsakyti, kaip tokiais atvejais reikia gydyti suaugusiuosius, beveik nebuvo, todėl gydytojai buvo priversti eksperimentuoti.
Naujiena dėl to, kad iš esmės, nieko padaryti ir nebegalima, Dmitrijaus nelabai ir paveikė: tai, kad auglys nėra operuotinas, reiškė, kad jis Kalėdas galės praleisti su močiute, o ne ligoninėje. Jis jau praleido jos gimtadienį, kai jam buvo taikomas chemoterapijos kursas.
Būtent ši naujiena privertė jį parašyti pirmąjį tinklaraščio įrašą vasario 1-ąją antrą nakties.
Iš teatro vaidinimo – tiesiai į kliniką
Gimė Dmitrijus Sovietų Sąjungoje prieš 25 metus. Gimdymo metu jam aplink kaklą buvo apsivyniojusi bambagyslė, ir jis nekvėpavo. Anot jo motinos, vaiką gaivino 4 valandas. Ji gyvena už 50 kilometrų nuo savo sūnaus. Dabar jai teko dalia netekti savo vienintelio vaiko.
Po vizitų į ligoninę jis persikėlė gyventi į butą, kuriame jie įsikūrę kartu su drauge Sabine. Dmitrijus kartais pašneka su mama, tačiau niekada nemąstė grįžti atgal: jis susierzinęs, o dar, anot jo paties, mamos namuose nėra normalaus Wi-Fi ryšio. Jis negrįžo ir į studijas, o savo gyvenimą užpildė filmų peržiūra ir kompiuteriniais žaidimais. Jo teatro trupė suvaidino Oscaro Wilde’o „Kaip svarbu būti rimtiems“, ir premjeros dieną, visas krečiamas drebulio jis užlipo ant scenos. Po paskutinių aplodismentų jo kolegos jį nuvežė tiesiai į kliniką.
„Jausmas, kad aš niekada nebeišeisiu iš šios klinikos, pamažu stiprėja. Yra tikimybė, kad man pasidarys blogiau. Ar aš su tuo susitaikau? Kol kas ne. Taip erzina, kad gydytojai amžinai verčia mane laukti. Man skauda nugarą, skausmas užpakalyje vis primena save; lašelinė ir toliau kapsi. Nenoriu galvoti apie tai, ką darysiu, kai bus dar blogiau,“ – rašoma 2016-ųjų balandžio 29 dienos įraše.
Dmitrijui, sužinojus, kad jam netrukus gali (po dar vienos operacijos) paralyžiuoti apatinę kūno dalį, nusprendė rašyti testamentą. Kai jau atrodė, kad baltos klinikos sienos griūna ant jo, vyrui padėdavo tinklaraščio skaitytojų komentarų skaitymas.
„Ryte / vidurdienį kankino tikriausiai stipriausias skausmas mano gyvenime. Maždaug pirmą jau buvo pakenčiama (paracetamolio dėka, kurio aš išgėriau nuo temperatūros). Nuo idealo toli, tačiau aš galiu sėdėti ir nerėkiu visą laiką iš skausmo. Tikiuosi, taip bus ir toliau – visų pirma, aš labai noriu iš čia ištrūkti, antra, nesu tikras, ar galėsiu tai vėl atlaikyti,“ – rašė Dmitrijus šių metų birželį.
Mirties nebijo, bijo rusenančios gyvybės
Svarstydamas apie artėjančią mirtį, jis pasakoja, kad nebijo jos, jam paprasčiausiai gaila netekti keleto dalykų: jis taip ir nenuėjo į kinų restoraną be limitų ir negalės pažaisti visų tų kompiuterinių žaidimų, kurie dar nėra išleisti.
Dmitrijus gyvena su savo mergina Sabine. Jos jis paprašė palikti paskutinį įrašą tinklaraštyje apie jo mirtį. „Praėjusį kartą aš rašiau, kad iš tiesų nebijau mirti. Tikriausiai, man reikėjo sakyti, kad aš iš tiesų nebijau būti mirę. Kuomet miršti, tavyje dar rusena gyvybė, o aš kartais pagalvoju, kad bijau gyventi“, 2016-ųjų gegužę rašė jis. Vienas iš paskutiniųjų Dmitrijaus įrašų rugsėjo mėnesį skelbia, kad „mirtis vis arčiau“.
