Dailininkė B. Žilytė gimė 1930 metų birželio 2 dieną Nainiškių kaime, Panevėžio rajone. Vėliau su šeima persikėlė į Miežiškius, kur baigė pradžios mokyklą. Ji teigė, kad piešimas buvo tarsi įgimtas, o jos vaizduotė leido kurti pasaulį pagal savo pačios suvokimą ir norus.
Paliko pėdsaką iliustracijų pasaulyje
1956 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Dalyvavo daugelyje grupinių parodų, surengė dvi asmenines ekspozicijas: parodų rūmuose „Litexpo“ ir Nacionalinėje dailės galerijoje.
Sukūrė šimtus iliustracijų bei kitų darbų, tarp jų – estampų ciklus „Anykščių kraštas“ (1961), „Vilnius“ (1966), „Augalai“ (1973–1974), triptiką „Žalgiris“ (1970).
Kartu su vyru Algirdu Steponavičiumi sienų tapybos darbais papuošė legendinę Vilniaus kavinę „Nykštukas“ (1964) ir Valkininkų sanatoriją „Pušelė“ (1969–1972).
Geriausiai žinomos autorės iliustruotos knygos – K. Jakubėno „Abėcėlė“ (1958), Petro Cvirkos „Rainiukai“ (1962), Mykolo Sluckio „Nedėkingas ančiukas“ (1964 ir 1967, kartu su A. Steponavičiumi), Aldonos Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (1970 ir 2007), Kosto Kubilinsko „Stovi pasakų namelis“ (1974 ir 1985) bei Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“ (1989 ir 2007).
1997 m. menininkė apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. 2015 m. tapo Nacionalinės premijos laureate.
