Iškilus Rusijos ir Sovietų Sąjungos kino režisierius Eldaras Riazanovas, beveik šešis pastaruosius dešimtmečius satyriškai ir romantiškai vaizdavęs paprastų savo šalies piliečių gyvenimą milžiniško populiarumo sulaukusiose komedijose, mirė pirmadienį naktį vienoje Maskvos ligoninėje, būdamas 88 metų, pranešė vienas jo šeimos draugas.
„Eldaras Aleksandrovičius mirė ligoninėje šiąnakt, pagal preliminarią informaciją – nuo širdies nepakankamumo“, – šaltinis sakė naujienų agentūrai „Interfax“.
Režisierius buvo hospitalizuotas lapkričio 21 dieną dėl širdies nepakankamumo. Vėliau jis buvo perkeltas į intensyviosios terapijos skyrių, kur jam buvo prijungtas dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas.
Prieš metus E.Riazanovas buvo gydomas vienoje neurochirurgijos klinikoje dėl „smegenų kraujotakos ūmaus sutrikimo“.
E.Riazanovas gimė 1927 metais prie Volgos upės esančiame Samaros mieste. Jaunystėje jis svajojo tapti jūrininku, bet pavėlavo pateikti stojimo dokumentus į Odesos jūrininkų mokyklą, todėl likimas jį nuvedė kitu keliu. E.Riazanovas pasakojo, kad jam panorus gyvenimą susieti su kinu ir įstoti į Rusijos valstybinį kinematografijos universitetą (VGIK) iškilo nauja kliūtis – „neideali“ biografija, nes jo tėvas buvo paskelbtas „liaudies priešu“ ir kalinamas GULAGO lageriuose, o patėvis buvo žydas. Vis dėlto E.Riazanovas į tą prestižinę kino akademiją buvo priimtas.
Baigęs studijas, per kurias jam didelį vaidmenį padarė iškilus režisierius Grigorijus Kozincevas, E.Riazanovas pirmiausiai ėmėsi kurti dokumentinius filmus.
Tuometis kino studijos „Mosfilm“ vadovas Ivanas Pyrjevas iš penkto karto įkalbėjo jį imtis muzikinės komedijos „Karnavalo naktis“ (Karnavalnaja noč), kurioje pagrindinį vaidmenį atliko aktorė Liudmila Gurčenko. Ta 1956 metais išleista amerikietiškų miuziklų stiliaus kino juosta sulaukė milžiniško populiarumo – Sovietų Sąjungos kino teatruose ją pažiūrėjo per 45 mln. žmonių.
Geriausiai žinoma E.Riazanovo komedija – „Likimo ironija, arba po pirties“ (Ironija sudby, ili s legkim parom, 1975), vaizduojanti kaip Naujųjų metų išvakarėse vienas vyras prabunda kitame mieste, nepažįstamos moters bute, atsitiktinai supainiojęs namus. Toks scenarijus atrodė įtikinamas Sovietų Sąjungoje, kur per masinės statybos bangą šalies miestuose išdygo daugybė vienodų daugiabučių kvartalų.
Šis filmas tebėra rodomas per televiziją Rusijoje ir daugelyje buvusių Sovietų Sąjungos respublikų per kiekvienus Naujuosius metus; 2007 metais buvo sukurtas jo tęsinys, taip pat sulaukęs nemenko populiarumo.
E.Riazanovas yra sukūręs apie 30 filmų, kurių dauguma buvo itin populiarūs – žmonės dažnai cituodavo jų frazes ir kūrė anekdotus.
Režisierius savo filmuose šaipėsi iš sovietinės biurokratijos ir gyvenimo būdo, bet šmaikščios satyros skraistė padėdavo išvengti komunistinės cenzūros.
Be „Karnavalo nakties“ ir „Likimo ironijos“, iškilus režisierius taip pat pastatė tokius sovietinio kino klasika tapusius filmus kaip „Husarų baladė“ (Gusarskaja balada, 1962), „Saugokis automobilio“ (Beregis avtomobilia, 1966), „Seniai – plėšikai“ (Stariki-razboiniki, 1972), „Tarnybinis romanas“ (Služebnyj roman, 1977), „Garažas“ (Garaž, 1979), „Užtarkite vargšą husarą“ (O bednom husare zamolvite slovo, 1980), „Stotis dviem“ (Vokzal dla dvojich, 1982), „Žiaurus romansas“ (Žiaurus romansas, 1984), „Užmiršta fleitos melodija“ (Zabytaja melodija dlia fleity, 1987).
E.Riazanovo filmuose vaidmenis kūrė iškilūs aktoriai, tokie kaip L.Gurčenko, Larisa Golubkina, Alisa Freindlich, Svetlana Nemoliajeva, Olegas Basilašvilis, Andrejus Miagkovas, Aleksandras Širvindtas, Jurijus Jakovlevas, Valentina Talyzina, Lija Achedžakova ir Valentinas Gaftas.
2009 metais Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centro VCIOM atlikta apklausa rodė, kad E.Riazanovas yra populiariausias šalyje kino režisierius. Į populiariausių Rusijoje filmų sąrašą pateko net penki jo filmai: „Likimo ironija“, „Karnavalo naktis“, „Stotis dviem“, „Tarnybinis romanas“ ir „Garažas“.
E.Riazanovas tęsė karjerą subyrėjus Sovietų Sąjungai, nors jo vėlesni filmai nebeįgijo tokio paties kultinio statuso. Režisierius taip pat dėstė savo alma mater VGIK ir buvo vienas iš Rusijos kino gildijos „Kinosojuz“ įkūrėjų.
Pernai kovą režisierius pasirašė Rusijos kinematografininkų ir profesionalių kinematografijos organizacijų bei susivienijimų atvirą laišką, smerkiantį „Rusijos karinę intervenciją“ Ukrainoje.
Jis taip pat pasirašė vienos pilietinės visuomenės iniciatyvinės grupės kreipimąsi, raginantį surengti intelektualų kongresą „prieš karą, prieš Rusijos saviizoliaciją, prieš totalitarizmo restauraciją“.
„Jis padarė gyvenimą mažiau žiaurų ir beviltišką, dvasingesnį ir – kas ne mažiau svarbu – juokingesnį“, – rašė kino kritikas Andrejus Plachovas, vadindamas E.Riazanovą „didžiu artistu ir piliečiu“.
