Vilniuje, savo namuose, eidamas 53-iuosius metus, mirė poetas, vienas žymiausių lietuvių literatūros kritikų, eseistų ir publicistų, Rašytojų sąjungos narys Valdemaras Kukulas, pranešė Lietuvos rašytojų sąjunga.
1982 metais Vilniaus universitete baigęs žurnalistiką, V. Kukulas dirbo „Komjaunimo tiesos“, „Nemuno“ ir „Pergalės“ (nuo 1990 m. – „Metų“) žurnalų redakcijose, bendradarbiavo „Respublikoje“, „Žinių radijuje“, internetinėje spaudoje, „Naujojoje Romuvoje“, pastaraisiais metais buvo savaitraščio „Nemunas“ bendradarbis.
V. Kukulas išleido šešis poezijos rinkinius, eilėraščių vaikams bei eseistikos knygas: „Eilėraščio namai“ (1992), „Bailiojo drąsa gyventi“ (2001), „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“ (2004). 1999 m. už eilėraščių knygą „Aštuoni gėli vakarai“ apdovanotas Lietuvos rašytojų sąjungos premija. 2007 m. tapo penktuoju A. Miškinio literatūrinės premijos laureatu už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje. Tais pačiais metais buvo apdovanotas Kultūros ministerijos metų premija už nuopelnus kultūrai. 2009 metais jo eilėraščių rinktinė „Mūsų šitie dangūs“ buvo įvertinta Jotvingių premija.
V. Kukulas debiutavo dainingos lyrikos melodingais ketureiliais ir kaimo aplinkos vaizdiniais, poeziją suvokdamas kaip emocijos kulminacijų ir aukštumų ilgesio išraišką. Ilgainiui mažorinį toną pakeitė egzistencinio skausmo, nežinios ir grėsmės motyvais, reiškiamais aštriomis vaizdų dermėmis. Lietuvių kultūra neteko išmintingo publicisto, įžvalgaus kritiko, autentiško lyriko, sakoma Lietuvos rašytojų sąjungos nekrologe.
