Pirmadienį mirė profesorė, lietuvių literatūros tyrinėtoja, kritikė, eseistė Vanda Zaborskaitė.
Kūčių dieną V. Zaborskaitei suėjo 89-eri.
V. Zaborskaitė – tautiškumo ir patriotizmo šviesulys
Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė prisiminė, kad velionė buvusi tarsi šviesulys jaunuomenei, o jos mokslinis indėlis – neišmatuojamai didelis bei reikšmingas.
„Jos moksliniai nuopelnai yra svarbūs vien tuo, kad sovietmečiu ji nepakluso jokiai ideologijai. Ji visada siekė mokslinės tiesos ir jos darbai, ypač - monografija apie Maironį, buvo to meto viena giliausių ir svarbių, reikšmingų studijų, kurios ne tik atskleidė mokslinę tiesą ir nušvietė Maironio asmenybę,“ - sakė J. Zabarskaitė.
Ji paaiškino, kad V. Zaborskaitės monografija „Maironis“ buvo vienas pamatinių mokslininkės darbų. „Apskritai tie darbai buvo tokie, kurie žadino humanitarams, mokslininkams ir visuomenei laisvės troškimą ir ugdė tautinę savigarbą ir tautinę savimonę,“ - pasakojo J. Zabarskaitė
Mokslininkė prisiminė didžiulį V. Zaborskaitės autoritetą tarp studentų ir jaunuomenės: „Ji buvo to meto jaunų žmonių, studentų šviesulys, kaip vienybė. Ji mus formavo ne tik kaip humanitarus, kaip mokslininkus, bet, kaip ir savo valstybės, tuo metu dar okupuotos, tėvynės patriotus,“ - kalbėjo J. Zabarskaitė.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas atkreipė dėmesį ir kitą ryškų V. Zaborskaitės darbą - „Eilėraščio menas“. Sovietmečiu išleista knyga apėjo visas tuometinės ideologijos normas.
„V. Zaborskaitės „Eilėraščio menas“ kaip toks įvesdinimas į poeziją, susitikimas su poezijos kūriniu ,“ - sakė M. Kvietkauskas ir pridūrė: „knyga ugdė tikrą estetinį poezijos supratimą, V. Zaborskaitė plėtojo asmeninį santykį su eilėraščiu, poezijos grožio patyrimą laibai paprasta kalba,“ - pasakojo specialistas.
Pasak M. Kvietkausko, ir dabartinė profesūra V. Zaborskaitę vertina už jos drąsią ir švarią laikyseną, bei pagarbiai prisimena velionę kaip savo mokytoją.
Gyvenimo kely
Iš Vaškų ( Pasvalio r.). kilusi V. Zaborskaitė 1946 m. baigė Vilniaus universitetą ir nuo 1950 m. dėstė Lietuvių literatūros katedroje. 1961 m. ji pašalinta iš universiteto už neatitikimą marksistinei ideologijai.
1962-1971 m. V. Zaborskaitė dirbo Istorijos institute, nuo 1971 m. ji – Vilniaus pedagoginio instituto profesorė.
Prasidėjus Atgimimui V. Zaborskaitė įsitraukė į švietimo reformos darbą, vadovavo Kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio departamentui.
V. Zaborskaitė tyrinėjo senąją lietuvių literatūrą ir XIX-XX a. rašytojų kūrybą.
Profesorė – daugelio kritikos straipsnių, recenzijų, monografijų autorė. Geriausiai žinoma jos knyga „Eilėraščio menas“.
Ne viena moksleivių ir studentų karta mokėsi iš V. Zaborskaitės sudarytų ir parašytų literatūros vadovėlių.
V. Zaborskaitė parašė knygas „Prie Lietuvos teatro ištakų – XVI-XVIII a. mokyklinis teatras“, „Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime“, monografiją apie Maironį, „Panevėžio mergaičių gimnazija: Atsiminimai“.
Parašė vadovėlius „Trumpa lietuvių literatūros istorija“ ir „Literatūros mokslo įvadas“, parengė V. Mykolaičio-Putino raštų 8-9 tomus. Sudarė verstinių estetikos ir literatūros teorijos tekstų antologiją „Poetika ir literatūros estetika“.
Knygoje „Tarp praeities ir dabarties“ sudėti rašytojų ir kitų literatūros veikėjų portretai, V. Zaborskaitės straipsniai ir recenzijos, interviu, Sąjūdžio metų publicistika.
