Pačių šeimyniškiausių švenčių – Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų išvakarėse – tūkstančiai žmonių susimąsto apie tai, kodėl jie yra vieniši.
Šios šventės paskatina mintis apie džiaugsmingas permainas, atradimus ir susitikimus. Bet kai svečiai išėjo, salotos suvalgytos, putojančio gėrimo buteliai atkimšti, ant grindų nebešlamėdami mėtosi konfeti, pradedi galvoti, kaip greitai bėga gyvenimas, koks trumpalaikis džiaugsmas ir kokie mes vieniši po šiuo šaltu nebyliu dangumi. Tik sušalę medžiai, aštrus vėjas už langų ir svetimi pėdsakai, tolstantys per šviežią naktinį sniegą...
Dauguma iš mūsų žinome statistiką, kuri sako, kad šventės – laikas, kada įvyksta daugiausiai savižudybių ir stipriausiai vargina depresija. Kodėl taip yra?
Svetimo požiūrio įkaitai
Šventės – tai tokios pat kelios mūsų gyvenimo dienos, kaip ir visos kitos – ne geresnės ir ne blogesnės. Skausminga tema jos tampa vien tik dėl to, kad mes joms teikiate pernelyg didelę reikšmę.
Problema ne pačioje šventėje, o tose viltyse, kurias mes sudedame į ją. O juk labai svarbu atsiminti, kad mes negalime kažko emocionaliai suvokti tol, kol neįvertinome situacijos patys – gerai mums tai ar blogai. Tačiau dažniausiai būna taip: kartą išgirdę kažkieno nuomonę apie šventes, mes nustojame kitaip, savaip, vertinti įvykius ir aplinkybes. Tampame svetimos nuomonės įkaitais.
Štai kaip pagal daugumą turi atrodyti šventės: per šventes tu niekada neturi būti vienas, būtinai dar kas nors turi būti šalia; šventės – tai metas, kurį reikia praleisti su šeima; jei tokiu laiku tu vienas, vadinasi tavęs niekas nemyli. Dėl to dauguma žmonių, kurie dar nerado savo antrosios pusės ar neseniai išsiskyrė su partneriu, o gal atvyko gyventi į kitą miestą ir dar neįsigijo artimų draugų, tokiais visiems džiaugsmingais momentais jaučiasi ypatingai prislėgti.
Pasaulis nugaros neatsuko
Jei su jumis įvyko kažkas panašaus, atsiminkite, kad greta linksmų istorijų yra ir liūdnos, ir nereikia, galvoti, kad jūs – vienintelis žmogus šiame pasaulyje, kuris kol kas nemato ateityje džiugių perspektyvų. Pradžiai, nereiktų nutolti nuo savo šeimos – tegu jie žino, kas vyksta jūsų gyvenime. Žinoma, nėra tokios taisyklės, kad šventes būtina sutikti artimųjų apsuptyje, bet pamąstykite apie priežastis, kodėl jūs to galite nenorėti. Galbūt, jumyse tiesiog įsišaknijo neturinti pagrindo baimė, kad būsite giminaičių kaip nors užgauti ar pasmerkti?
Antra, jei jūs šventes pasitinkate vieni, verta atsiminti paprastą taisyklę – tai vyksta tik todėl, kad jūs patys taip susitvarkėte savo gyvenimą, o ne dėlto, kad visas pasaulis nusisuko nuo jūsų arba kad jūsų niekas nemėgsta, nevertina, nemyli. Jei jūs šiame mieste dar nieko nepažįstate, eikite į klubą, koncertą, kur būsite žmonių apsuptyje. Įsiliekite i bendrą šventinį šurmulį ne kaip vienišas atsiskyręs stebėtojas, o kaip aktyvus dalyvis, juk ko gero didžioji dalis esančių tenai taip pat ieško bendravimo ir bėga nuo vienatvės. Jei tokį pasirinkimą stabdo pinigai, per šventes vyksta daug nemokamų renginių, kur visai nepažįstami žmonės sveikina vienas kitą, sako gerus žodžius, susidraugauja.
Pats sau – kompanija
Ir dar: skausmingą meilės troškimą pagimdo nemeilė sau pačiam. Jei jūs manote, kad šventės bus geresnės, jei jas švęsite su žmogumi, su kuriuo sieja ypatingi santykiai, klystate. Patys svarbiausia santykiai – tai tie, kuriuos turite su pačiu savimi. Radę santarvę su savimi, nejausite tokios kito žmogaus dalyvavimo būtinybės. Žinoma, tai puiku – būti su artimu žmogumi, bet jei tai tik poreikis – turėti kompaniją– tai ne meilė.
Jei jau taip gavosi, kad per šventes tikrai liksite vieni, praleiskite jas lėtai klaidžiodami po šventines parduotuves, žiūrėdami filmus, kuriems anksčiau nerasdavote laiko, klausydamiesi mėgiamos muzikos. Žodžiu, mokykitės daryti tokius veiksmus, kurie padės jums įrodyti pačiam sau, kad jus vis dėlto myli, ir svarbiausia, kad jūs visa pirma sugebate mylėti ir vertinti pats save.
