Rusija parodė savo tikrąjį veidą – tai yra agresyvi, labai pavojinga visiems jos kaimynams, valstybė. Iš esmės XXI amžiuje visų mūsų akivaizdoje atgyja stalininė Rusija. Džiaugčiausi, jei po kelerių metų galėčiau atsiimti savo žodžius.
Rusija pakėlė ranką prieš Gruziją todėl, kad pastaroji siekia narystės NATO. Kremliaus rūpinimasis osetinais ir abchazais atrodo veidmainiškas, nes visi prisimena, kad Vladimirui Putinui nebuvo gaila jo paties rankomis naikinamų čečėnų.
Rusijos veiksmai prieš Gruziją buvo iš anksto suplanuoti, sąmoningai išprovokuoti. Tai rodo intensyvi, gerai sustyguota propaganda, primenanti sovietinius laikus. Akcijai parinktas apgalvotas laikas – olimpiada, Vakarų politikų atostogos. Tai suteikia galimybę Rusijai veikti. Be to, vos pradėjusi karinius veiksmus, Rusija paralyžiavo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos veiklą.
Agresija prieš Gruziją – tai nuopuolio, kuris šį pavasarį įvyko NATO viršūnių susitikime Bukarešte, pasekmė. Vokietija ir Prancūzija, pasipriešinusios Gruzijos ir Ukrainos pakvietimui dėl narystės veiksmų plano, yra labiausiai atsakingos iš visų Vakarų valstybių už tai, kas dabar vyksta Gruzijoje. Likimas lėmė, kad Prancūzija, pirmininkaudama ES kaip tik šiuo metu, kai Rusija bombarduoja Gruziją, turi šansą taisyti klaidas. Linkiu jai ryžto, politinės valios ir sėkmės.
Jei šiandien Europa atiduos Gruziją Rusijai, pralaimės pati Europa, ES, NATO, demokratija. Kažkada taip atsitiko su Čekoslovakija: dalis jos atiteko Hitleriui. Istorija neturi kartotis, nors, deja, linkusi.
Gruzijai jau šiandien turi būti taikomas toks pats statusas, kaip ir kitoms NATO valstybėms. Bent jau moraliai. Taigi NATO, jeigu jis veikia efektyviai, taip pat ir ES turi rimtai svarstyti Gruzijos prašymą suteikti jai karinę paramą.
NATO neturi laukti gruodžio mėnesio dėl narystės veiksmų plano Gruzijai ir Ukrainai. Šis klausimas turi būti svarstomas dabar, nedelsiant.
Būtinos sankcijos Rusijai. Jeigu Rusija iš šio savo klaikaus akto išeis visiškai švari, tai vadinasi jai bus leidžiama taip elgtis ir toliau tose teritorijose, į kurias ji sakosi akivaizdžiai pretenduojanti, o galbūt ir valstybėse prie Baltijos jūros.
Šiandien nebeturi būti kalbėjimo puse lūpų – Lietuva, kaip ir kitos mūsų regiono šalys, yra didelės grėsmės zonoje. Lietuva yra NATO narė, todėl NATO grėsmių sąraše turi būti ne tik terorizmo ir kitos jau įvardintos grėsmės. Tame sąraše turi būti ir Rusija, įvardinta kaip viena akivaizdžiausių NATO grėsmių. Štai iš ko turėtų išplaukti atitinkami gynybos planai šiam regionui, tarp jų ir atitinkamų NATO bazių steigimas Baltijos valstybėse.
Politikai, kurie ir po šių įvykių bandys nuteikinėti lietuvius pavojingai krypčiai – neva Lietuvai niekas negresia, todėl nereikia ir pasiruošusios krašto apsaugos sistemos – turi būti vienareikšmiškai laikomi Kremliaus įtakos agentais Lietuvoje. Lygiai tokiais, kokiais iki 1940-ųjų buvo Sniečkus, Paleckis, Vitkauskas ir kiti tautos išdavikai.
Iš esmės klaidinga Lietuvos pastarųjų metų gynybos politika turi būti nedelsiant peržiūrėta. Jei to nedarys ši valdžia, tai turės būti kito Seimo prioritetu.
Prieš dvejus metus esame pasiūlę Rusijos sulaikymo strategiją. Ji aktuali ir šiandien, nors po Gruzijos įvykių atrodo net per švelni. Tokia strategija turėtų tapti visų prolietuviškų partijų susitarimo objektu. Kol nevėlu.
