Atrodo, kad per politinius skandalus ir rinkimus mūzos prityla it per karą. Bent jau kai kurios. Štai dėl KGB archyvų likimo ilgesnį laiką šurmuliavęs istorikų ir visų kitų netolimos mūsų praeities tyrinėtojų būrys pritilo, o juk paskutiniais mėnesiais šis klausimas netikėtai apsišvietė visai iš kitos pusės.
Kas turima omenyje? Pirmiausiai tai, kad mokslininkams, kurie susiduria su sovietmečio tyrinėjimo problemomis, rūpėjo jų pačių nevaržomos galimybės dirbti su tiesioginiais šaltiniais, be kurių okupacijos ir sovietų režimo istoriją neįmanoma deramai aprašyti. Priešingoje pusėje buvo tie, kurie neva europietiškais asmens duomenų apsaugos motyvais pamažu derino vis didesnes spynas ant šios įstaigos vartų. Kartkartėmis iškildavo kvapą gniaužiantys argumentai: negi sovietinių represinių struktūrų veikla yra mūsų nepriklausomos valstybės institucijų oficiali priešistorė, o okupantų dokumentų palikimas yra pripažįstamas mūsų valstybės veiklos archyvu? Kokia teise tuomet grindžiama stribo ar partizanus persekiojusio kagėbisto asmens duomenų apsauga? Visa tai lieka it lietuvių visuomenės atminties opa.
Šiandien galima prie KGB archyvų klausimo prisiartinti iš kitos pusės. Norintiems dirbti su kai kuriomis bylomis mokslininkams leidimus pagal dabartinį įstatymą turi „išrašyti“ Lietuvos VSD pareigūnai. Tai reiškia, kad nepaisant institucinio-administracinio atskirumo KGB archyvo bylos yra tiesioginėje mūsų saugumiečių dispozicijoje. Kas iš to? Štai nesenas VSD direktoriaus pasirodymas Seimo tribūnoje pasižymėjo greta kitų vienu svarbiu bruožu: apeinant įstatymą ir Liustracijos komisiją, buvo demaskuotas neva senas KGB bendradarbis, užimantis Seimo nario vietą.
Iš šio epizodo aiškėja, kad sunkiai istorikams prieinamas archyvas yra beribė ir niekaip nekontroliuojama VSD medžiagos kasykla. Net jeigu neabejotume Lietuvos saugumiečių dorumu, tikėtume jų kvalifikacija dirbti su senais kagėbistų aktais, vis tiek kiltų rimtų abejonių dėl tokios tvarkos. Bet šiandien, kuomet bendradarbiavimo su KGB faktai imami piršti it vieši įrodymai be Liustracijos komisijos, sunku neįtarinėti, kad įvairiais sumetimais vienos įtariamų bendradarbių bylos išmetamos į liustracijos procesą, o kitos galbūt lieka miglotiems operatyviniams tikslams. Tikėkim, kad taip nėra, bet pagrįsto nerimo atsikratyti nėra lengva. Ypač bangomis plūstant gandams apie prisipažinusius KGB bendradarbius, kurie vis bando būti viešosios erdvės aktoriais. Iš kur tie gandai?
Štai Lenkija, Vokietija, Čekija, Slovakija ir kitos pokomunistinės šalys totalitarinių režimų saugumo tarnybų archyvus pavertė nepriklausomomis institucijomis, kurioms veiklos principų negali diktuoti naujieji saugumiečiai. Lenkijoje veikia Tautos atminties institutas, kuris yra atsakingas už komunistinių slaptųjų tarnybų archyvų apsaugą, tyrinėjimą ir viešinimą. Panašiai elgiasi vokiečiai su „Stasi“ bylomis.
Žinome, kad Minotaurui priklausė klaidus labirintas. Jo likučius, bet ne archyvus, šiandien mena turistinės Kretos peizažai. Tačiau mąstant apie KGB archyvų ir sovietinės tikrovės atvaizdų jame likimą peršasi tiek labirinto, tiek paties Minotauro vaizdai.
