Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva pirmą kartą šalies istorijoje kuriamas tvaresnis Lietuvos socialinis modelis. Siekiama į vieną visumą sujungti keturis ramsčius, ant kurių tvirtai ir stabiliai laikytųsi visa Lietuvos socialinė sistema. Siūlomi reformų/pakeitimų blokai apima lankstesnius darbo santykius, didesnį užimtumą, tvaresnį socialinį draudimą ir skurdo mažinimą. Tiek darbdaviai, tiek profesinės sąjungos, socialinės politikos kūrėjai, politikai sutinka, kad pokyčiai būtini, ir kiekviena iš grupių tikisi jiems būtinų pokyčių.
Atviro viešo pirkimo būdu pavyko suburti kelių Lietuvos universitetų socialinių mokslų profesūrą. Tai bene pirmas kartas, kai tokios apimties ir sudėtingumo darbą atlieka Lietuvos mokslininkai. Jie atliko ne vieną tyrimą, kartu su užsienio ekspertais išnagrinėjo kaimyninių ir Vakarų Europos šalių patirtį ir apibendrinę pateikė savas įžvalgas ir siūlymus:
I. Naujuoju modeliu norima darbuotojams užtikrinti adekvačias garantijas ir geresnį darbo bei šeiminių įsipareigojimų derinimą, o darbdaviams – sudaryti palankesnes sąlygas darbo jėgai samdyti ir išlaikyti.
* Siūloma atleidimo iš darbo apribojimus ir garantijas iš Darbo kodekso perkelti į nacionalines kolektyvines sutartis, kur darbdaviai su darbuotojais sutars dėl abiem pusėm naudingų, lankstesnių darbo santykių.
* Pasiūlyta sutrumpinti įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminą ir suvienodinti išeitinės išmokos dydį bei sumažinti išeitinę išmoką iki 1 mėnesio. Tačiau užtikrinama dosnesnė nedarbo socialinio draudimo išmoka ir galimybė ją gauti platesniam asmenų ratui. Tai leistų darbdaviams lengviau reaguoti į rinkos pokyčius ir atitinkamai drąsiau samdyti darbuotojus, o darbuotojams užtikrintų pajamas darbo netekimo metu.
* Taip pat siūloma atsisakyti konkretaus darbo valandų per dieną nustatymo, paliekant 40 valandų per savaitę darbo laiko normą. Tokiu būdu darbdavys su darbuotoju galėtų susitarti dėl individualaus kiekvienos dienos grafiko. Ši naujovė leistų optimizuoti darbo laiką, pritaikant jį tiek prie darbdavio poreikių, tiek prie darbuotojo šeiminių įsipareigojimų.
* Be to, naujajame Darbo kodekso projekte numatyta, kad darbuotojams, kurie dalyvauja neformaliojo suaugusiųjų švietimo programose, suteikiamos iki penkių darbo dienų per metus mokymosi atostogos dalyvauti neformaliojo suaugusiųjų švietimo programose. Darbuotojams, kurių darbo santykiai su darbdaviu tęsiasi ilgiau nei vienerius metus, už mokymosi atostogas, trunkančias iki penkių darbo dienų per darbo metus, paliekamas darbo užmokestis, o už mokymosi atostogas per darbo metus, trunkančias iki dvidešimt darbo dienų, paliekama pusė darbuotojo darbo užmokesčio, nebent darbo teisės normos ar darbo sutartis nustato kitaip. Tokiu būdu darbuotojams sudaroma galimybė tobulinti savo kvalifikaciją ir išlikti konkurencingiems darbo rinkoje.
* Svarbu paminėti dar vieną Darbo kodekse ketinamą įtvirtinti naujovę – tai darbuotojų dalyvavimas darbdaviui priimant sprendimus. Siūloma, kad darbuotojų atstovai turėtų teisę skirti dalį įmonės priežiūros organo narių, kurie turėtų tokias pačias teises kaip ir kiti šio organo nariai. Taip pat siūloma, kad darbuotojų atstovai galėtų dalyvauti stebėtojo ar patariamojo balso teise darbdavio kolegialių valdymo ir priežiūros organų susitikimuose, kai juose būtų sprendžiami su įmonės darbuotojų darbo sąlygomis susiję klausimai. Darbuotojų dalyvavimas įmonės valdyme yra modernių kolektyvinių santykių išraiška, leidžianti socialinį dialogą pakylėti į aukštesnį lygį ir sudaranti realią galimybę darbuotojams dalyvauti priimant su jais susijusius sprendimus.
* Galiausiai siūloma keisti ir minimalios mėnesinės algos (MMA) nustatymo procesą bei tvarką. Bus tvirtinama MMA nustatymo metodika, pagal kurią (atsižvelgiant ir į socialinių partnerių rekomendacijas) sudaryta ekspertų komisija teiktų savo siūlymus Vyriausybei, kuri įvertinusi visas aplinkybes, tvirtintų minimaliąją mėnesinę algą ir minimalųjį valandinį atlygį. Tai suteiktų daugiau skaidrumo MMA nustatymo procesui ir užtikrintų jo nuoseklų periodiškumą. Kartu rekomenduojama, kad reguliuojant Lietuvos užimtumo politiką ir atsižvelgiant į tam tikrų darbuotojų grupių (ypač jaunimą ir priešpensinio amžiaus asmenis) didelį nedarbą, galima būtų nustatyti diferencijuotą MMA šioms grupėms arba regionams ar atskiroms ūkio šakoms.
II. Taikant lankstesnius darbo santykius siekiama pritraukti daugiau investicijų ir sukurti papildomų darbo vietų.
* siūloma liberalizuoti terminuotų darbo sutarčių sudarymą. Verslas galėtų daug dažniau (nei dabar) priimti darbuotojus pagal terminuotą darbo sutartį, tačiau tokiu atveju darbdavys už darbuotoją, dirbantį pagal terminuotą darbo sutartį, privalės mokėti didesnę nedarbo socialinio draudimo įmoką. Nepaisant to, šios sutarčių rūšies taikymo plėtra į Lietuvą leis pritraukti daugiau užsienio investicijų, o ir vietos verslininkai noriau samdys darbuotojus. Be to, darbuotojas turės galimybę reikalauti neterminuotų darbo santykių, nediskriminavimo ir kitų garantijų, tokių kaip išeitinė išmoka, kurią siūloma suvienodinti visiems ir sumažinti iki 1 mėnesio, bet tik tuo atveju, jei asmuo toje darbovietėje pagal konkrečią terminuotą sutartį dirbo trejus ir daugiau metų.
* Kartu siūloma išplėsti darbo sutarčių rūšių įvairovę, įvedant tokias rūšis kaip projektinio darbo sutartys, darbinės veiklos mokymo sutartys, nenumatytos apimties darbo sutartys, darbo keliems darbdaviams sutartys, darbo vietos dalinimosi sutartys ir kt. Pastaroji yra itin naudinga ribinėms darbo rinkos grupėms, tokioms kaip jaunimas ir vyresni darbuotojai, kai keli asmenys pakaitomis gali dirbti toje pačioje darbo vietoje tokiu būdu palengva įeidami į arba išeidami iš darbo rinkos. Tai taip pat turėtų paskatinti didesnį darbuotojų suinteresuotumą dirbti.
Ne mažiau svarbi naujovė planuojama ir socialinio draudimo srityje. Numatoma visoms įmokoms nustatyti „lubas“, tokiu būdu mažinant darbo jėgos apmokestinimą ir skatinant naujų darbo vietų kūrimą.
III. Siekiama subalansuoti valstybinio socialinio draudimo biudžeto išlaidas ir pajamas bei patenkinti teisėtus įmokų mokėtojų lūkesčius dėl skaidrių ir adekvačių išmokų.
* Norint subalansuoti valstybinio socialinio draudimo biudžeto išlaidas ir pajamas būtina padidinti socialinio draudimo įmokas mokančiųjų skaičių. Dėl šios priežasties siekiama skatinti visuomenės, ypač moterų, vyresnio amžiaus asmenų ir jaunimo, užimtumą. Vienas iš būdų tą padaryti – per jau minėtą darbo sutarčių rūšių plėtrą, kartu numatant įteisinti įdarbinimą pagal išankstinio apmokėjimo kvitus, sudarant galimybes teikti namų ūkio paslaugas.
* Be to, papildomai numatoma taikyti kompleksines aktyvios darbo rinkos politikos priemones, kurios sudarys galimybes bedarbiui greičiau įsidarbinti, o darbdaviui – surasti reikalingą kvalifikaciją turintį darbuotoją, pavyzdžiui, po profesinio mokymo taikyti darbo įgūdžių įgijimo priemonę įgyjant trūkstamus įgūdžius darbo vietoje. Taip pat siūloma sudaryti galimybes į darbo rinką integruoti daugiau bedarbių iš regionų (pavyzdžiui, nauja priemonė – parama judumui, kuria numatoma kompensuoti žmogaus padidėjusias išlaidas dėl būtinybės vykti į darbo vietą). Ketinama nustatyti naujas paramos mokymuisi formas, tokias kaip pameistrystė, darbinio mokymo sutartis, stažuotė, profesinis mokymas, kurios padės bedarbiams įgyti kvalifikaciją, kompetencijas ir įsidarbinti, įgyti praktikos pagal turimą profesiją.
* Siekiant paskatinti vaiko priežiūros atostogas paėmusius tėvus po vaiko gimimo neprarasti darbinių įgūdžių ir greičiau grįžti į darbo rinką siūloma dirbantiems asmenims antraisiais vaiko gyvenimo metais mokėti išmoką tik esant prarastoms pajamoms (uždirbant mažiau nei iki vaiko gimimo) ir tik dalį prarastų pajamų (40 proc.). Dirbant pirmaisiais metais siūloma mokėti 70 proc. prarastų pajamų. * Be to, norima keisti ir nedarbo išmokos dydžius. Siūloma padidinti išmoką pradiniu nedarbo laikotarpiu (iki 50 proc. algos pirmus tris mėnesius) ir ją mažinti neįsidarbinusiems ilgesnį laiką (iki 9 mėnesių, vėliau išmoka apskritai būtų nebemokama). Tokiu būdu siekiama bedarbius paskatinti kuo greičiau ieškotis kito darbo, tačiau trumpuoju laikotarpiu užtikrinti adekvačias pajamas, kad didesnes pajamas uždirbę ir atitinkamai didesnes įmokas mokėję asmenys gautų tinkamą socialinio draudimo grąžą.
* Svarbios naujovės laukia ir esamų bei potencialių pensininkų. Kaip jau minėta, siūloma nustatyti valstybinio socialinio draudimo įmokų „lubas“, taip pat numatoma išmokų dydį tampriau susieti su įmokų dydžiu, išmokų dydžio apskaičiavimo ir jų vertės nustatymą padaryti aiškesnį visiems įmokų mokėtojams ir apskritai įdiegti apdraustųjų informavimo politiką. Be to, norima įvesti įstatymu nustatytą pensijų indeksavimą (dabar jos didinamos nereguliariais vienkartiniais sprendimais) ir apskaitos vienetų („taškų“) sistemą, atsižvelgti į demografinius rodiklius, ir tai leis užtikrinti ilgalaikį finansinį sistemos tvarumą.
IV. Subalansuotas valstybinio socialinio draudimo sistemos biudžetas leis užtikrinti stabilų rezervą būtiniausių socialinių poreikių tenkinimui krizės atveju ir kartu sudarys galimybę išplėsti apdraustųjų ratą taip prisidedant prie skurdo mažinimo šalyje.
* Prisimenant skaudžias 2008-2009 m. pamokas, kai šaliai susidūrus su krize, valstybei skolintis teko iš sunkiau gyvenančių savo sąžiningu ir ilgalaikiu darbu sau pensijas užsidirbusių senjorų, ir siekiant nekartoti tų pačių klaidų, siūloma sukurti socialinio draudimo lėšų rezervą, kuris galėtų būti panaudotas išmokų finansavimui, kai socialinio draudimo fondo įplaukos mažėja arba nebeauga, o išlaidos gali net didėti. Ūkiui ir atlyginimams augant bei panaikinus dalyvavimo socialiniame draudime išimtis, vėl galima tikėtis spartaus įplaukų augimo, kurio dalį galima būtų nukreipti į rezervo fondą, o ankstesnės ekonominės krizės metu rezerve susidariusį įsiskolinimą galėtų perimti valstybė. * Kartu siekiama išplėsti socialinio draudimo išmokų gavėjų skaičių, kad ženklias socialines draudimo įmokas, tačiau su pertrūkiais mokėję asmenys nebūtų palikti be socialinio draudimo. Pavyzdžiui, siūloma nedarbo išmoką mokėti asmenims, kurie turi nebe 18 mėnesių darbo stažą per pastaruosius trejus metus, bet 12 mėnesių. Taip pat norima numatyti lankstesnius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo reikalavimus. Siūloma, kad jei asmuo turi bent 3 mėnesių bendrą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą iki prasidedant motinystės atostogoms, tai reikiamą visą ligos ar motinystės išmokai būtiną stažą galima suskaičiuoti iš ilgesnio laikotarpio – net iki penkerių metų. Tikimasi, kad išplėtus socialinio draudimo išmokų gavėjų skaičių, įvedus pensijų indeksavimą, MMA susiejus su šalies ekonominiu augimu, paskatinus įvairių socialinę atskirtį patiriančių visuomenės grupių užimtumą, pritaikius papildomas mokestines lengvatas mažas pajamas gaunančioms, tačiau mažamečius vaikus auginančioms šeimos, skurdo lygis Lietuvoje nuosekliai mažės.
Šie siūlymai jau pateikti Trišalei tarybai, socialinių partnerių diskusijai. Tai tik pirmieji žingsniai diskutuojant šiuos siūlymus, bet tikiuosi, kad gegužės mėnesį teisės aktų projektai pasieks Seimą, kur bus pradėtos jų priėmimo procedūros.
Daugiau informacijos, savo nuomonę galima pateikti tinklapyje www.socmodelis.lt
