Šeštadienį bus minimos Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininko ir vieno iškiliausių karinės rezistencijos vadų pulkininko Juozo Vitkaus Kazimieraičio 65-osios žūties metinės.
Druskininkų Ratnyčios Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčioje bus laikomos šv. Mišios. Vėliau minėjimo dalyviai lankysis J. Vitkaus žūties vietoje Žaliamiškyje, Varėnos rajone, apžiūrės partizanų vadavietes, aplankys genocido muziejų Merkinėje.
Prie Liškiavio ežero bus surengta minėjimui skirta meninė programa.
J. Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 dieną Skuodo valsčiaus Ketūnų kaime ūkininko šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. 1920 m., mokydamasis Telšių gimnazijoje, įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs buvo paskirtas į Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų-Giedraičių barą.
J. Vitkus mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kauno inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje.
1941 m. prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje.
1945 m. J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, vėliau suformavo Merkio rinktinę. 1945 m. įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu. 1946 m. balandžio 22-ąją pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“.
1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje, netoli Liškiavos, buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Bolševikai J. Vitkaus žmoną su šešiais mažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė.
