Yra suskaičiuota, kad minimalių poreikių krepšelio dydis turėtų sudaryti 238,35 Eur. Jei žmogaus mėnesinės pajamos nesiektų tokio dydžio, jis galėtų kreiptis dėl paramos. Šiuo metu socialinė parama teikiama žmonėms, kurių pajamos nesiekia 102 eurų per mėnesį.
Naujienų portalas tv3.lt gavo sveikatos apsaugos ministro patvirtintą minimalų maisto produktų rinkinio sąrašą. Matyti, kad įtraukta duona ruginių miltų pagrindu, makaronai, įvairios kruopos, daržovės, pieno produktai, tarp mėsos produktų – įvairūs jautienos gaminiai, tarp žuvies produktų – lašiša, lydekos filė, upėtakis, įtrauktas ne tik saulėgrąžų ar rapsų bet ir alyvuogių aliejus.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) kritikuoja, kad kai kurių iš paminėtų produktų, asmuo, turintis palyginus žemas pajamas greičiausiai nepirktų, o naudotų pigesnius pakaitalus. Tad minimalių poreikių krepšelio vertė išauga.
Tuo tarpu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tv3.lt sako, kad sveikatos ministro tvirtinamame rinkinyje yra kategorija „Žuvis ir žuvies produktai“ ir ją sudaro ne tik LLRI minėta lašišos filė, upėtakis, bet ir silkė, ir pengasijų filė, kurios tikriausiai neperka aukštas pajamas turintis žmogus.
„Tačiau nereikėtų pamiršti, kad minimalių vartojimo poreikių dydis ir jį sudarančių produktų rinkinys yra ne tas rinkinys, kurį žmogus perka, o tas minimalus standartas, matas, kurį mes laikome priimtinu kiekvienam valstybėje gyvenančiam žmogui, kad ir kokioje blogoje situacijoje jis būtų atsidūręs.
Kadangi esame ir norime būti ne besivystanti šalis, o norime lygiuotis į Europos Sąjungos šalis lyderes, negalime nustatyti minimalių standartų, priimtinų besivystančioms šalims“, – sako Strateginės analizės skyriaus vedėja Vaida Budzevičienė.
Pilną maisto produktų sąrašą minimalių poreikių krepšelyje rasite straipsnio apačioje.
Tarp laisvalaikio išlaidų – azartiniai lošimai
Jau anksčiau tv3.lt rašė, kad minimalių poreikių krepšelį sudaro dvi dalys: 91,5 euro maistui ir 146,80 eurų kitoms reikmėms. Tačiau kitų reikšmių kategorija iškėlė klausimų, mat prie būtiniausiųjų išlaidų priskirta „Laisvalaikis ir kultūra“, o į šią kategoriją įtraukiamos ir išlaidos kelionėms, fotografavimo ir filmavimo įrenginiams, azartiniams lošimams.
LLRI kritikuoja, kad tai nėra maisto ar būsto kategorija, be kurios žmogus negalėtų išgyventi. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija aiškina, mananti, kad ši išlaidų kategorija apima daug įvairiausių paslaugų ir prekių, kurios yra būtiniausios išlaidos.
„Minimalių vartojimo poreikių krepšelio dydis skaičiuojamas vienam gyventojui. Gyventojai yra ir vaikai, kuriems LR Konstitucija ir įstatymai užtikrina teisę mokytis, o šiai teisei ir pareigai užtikrinti reikalingos tam tikros išlaidos, kultūros paslaugos taip pat turi būti prieinamos kiekvienam“, – teigia V. Budzevičienė.
Į vartojimo išlaidas remiantis Lietuvos statistikos departamentu dar yra įtrauktos išlaidos transportui, ryšiams, švietimui, sveikatos priežiūrai, elektrai, vandeniui, dujoms, būsto apstatymui bei namų apyvokos įrangai.
Tiesa nustatant šias išlaidas remiamasi ne minimaliomis kainomis, o vidutinėmis, nes būtent tokias pateikia Statistikos departamentas.
„Abejonių kelia ir išlaidų grupės „Švietimas”, „Sveikatos priežiūra” – valstybė vykdo viešąsias švietimo ir sveikatos apsaugos politikas bei teikia įvairių lygių švietimo, sveikatos priežiūros paslaugas gyventojams, už kurias jie papildomai nemoka, todėl šių kategorijų įtraukimas į krepšelį yra abejotinas.
Šie pavyzdžiai parodo, kad į minimalių poreikių krepšelio skaičiavimą įtraukiant ne minimalių poreikių prekes ir išlaidas nereprezentuojami žemų pajamų žmogaus pasirinkimai“, – kritikavo LLRI analitikai.
Didžiausia grėsmė – mokesčių mokėtojai turės primokėti
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas naujienų portalui tv3.lt sako nepalaikantis nei krepšelio apskaičiavimo metodikos, nei pačios krepšelio idėjos.
„Nebent kalbėtume apie labai bazinius poreikius, kaip maistas ir būstas, tada tik tokius minimaliuosius poreikius suprasčiau, bet jei žiūrėti plačiau, kiekvieno žmogaus poreikiai skirtingi: reikėtų žiūrėti žmogus didelis ar mažas, kokia medžiagų apykaita, mieste ar kaime jis gyvena“, – sako analitikas.
Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija prieštarauja, nustatinėti poreikius pagal gyvenamąją vietą būtų netikslinga, nes įstatymai gina žmogaus teisę laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą.
„Nesame įsitikinę, ar toks skaičiavimas ir paramos nustatymas pagal regionus nebūtų žmogaus teisų pažeidimas.
Galėtų būti, kad gautas dydis kaimo gyventojų būtų mažesnis nei miesto gyventojų, bet tai vargu ar būtų teisinga, nes kaimiškose vietovėse visos kitos paslaugos ir prekės nėra lygiai taip pat prieinamos kaip miestuose ir tam asmenys turi patirti daugiau išlaidų arba jų atsisakyti“,– nurodo V. Budzevičienė.
Ž. Šilėnas prieštarauja, kad tie patys 240 Eur kaime ar didmiestyje turi labai skirtingas reikšmes.
„Ar žmogus turi savo būstą, ar nuomojasi? Ar žmogus augina savo daržoves, ar perka? Didmiestyje, jei žmogus nuomojasi, tai aišku labai maža suma, sunku būtų išgyventi. Tačiau, jei tu turi savo namą, savo daržą, savo gyvulių tai tie 238 Eur nėra jau tiek mažai“, – mano jis.
Be visa to, analitikas komentuoja, kad Pasaulio bankas kasmet nustato žmogaus bazinius poreikius ir nurodo absoliutaus skurdo ribą, t.y. sumą pinigų, kuri reikalinga išgyventi.
„Kalbant apie tą krepšelį, kurį pasiūlė ministerijos ar jos patarėjas, tai pirmiausia tai neatspindi minimalių poreikių. Ten tikrai daugiau nei minimalūs poreikiai, tai metodologinė klaida. Antra rimta klaida, jie atspindi vidutines kainas, o ne mažiausias.
Jų krepšelis ne kuo skiriasi nuo vartotojo kainų indekso krepšelio, kuriuo Statistikos departamentas nustatinėja vidutinį infliacijos lygį. Dėl to yra dvi rimtos metodologinės klaidos. Sakyčiau, kad tai vidutinių poreikių krepšeliai“, – tv3.lt sako Ž. Šilėnas.
Pasak jo, svarbiausia yra tai, kad toks netikslus minimalių poreikių krepšelio nustatymas gali pakratyti kišenes kitiems mokesčių mokėtojams.
„Aš visiškai nesuprantu, kodėl jie tą dydį nori į tą įteisinti. Valstybės remiamos pajamos, kaip dydis, nuo kurio skaičiuoti kitus dydžius jau dabar yra. Ko aš bijau, kad įteisinę vidutinių poreikių krepšelį ir pavadinę jį minimaliuoju poreikių krepšeliu sakys, kad jei žmogui neišeina tiek turėti, tai kažkas jam sumokės.
Mokesčių mokėtojai turės jam primokėti, matau čia didžiąją grėsmę. Tai reikštų, kad žmogus Lietuvoje gyvenantis ir negaunantis tos pinigų sumos, vadinasi jam turi skirti valstybė, o tai yra, mokėtų mokesčių mokėtojai. Vadinasi išplėstų dar daugiau pašalpų gavėjų ratą“, – komentuoja Ž. Šilėnas.
Jo nuomone, šią idėją reikėtų atmesti.
„Ko dar labiau bijau, kad kiekvienais metais tą krepšelį didins ir vėl iš kažkur reikės pinigų, ir ims iš mokesčių mokėtojų“, – prideda jis.
G. Nausėda: 238 Eur nepatenkins nei minimalių poreikių
Tuo tarpu SEB vyriausiasis ekonomistas Gitanas Nausėda turi visai kitokią nuomonę – idėja yra sveikintina, o nustatytas dydis, adaptuotas dabartinei finansinei situacijai, nepakankamas net minimaliems poreikiams patenkinti.
„Vis tiek šiuo atveju kalbama apie tai, kad žmogui reikia išgyventi. Vienaip ar kitaip minimalius dydžius turime sieti su protu suvokiamais standartais, kad žmogus disponuodamas tam tikromis piniginėmis lėšomis galėtų patenkinti bent būtiniausius savo poreikius. Būtų kaip tik neteisinga palikti šį dydį vien politikų dispozicijai, kada jie gali nustatyti visai nesidairydami per petį, ką ši pinigų suma reiškia prekėmis ar paslaugomis. Tai tiesiog didesnis metodologinis pagrindimas tų sprendimų, kurie daromi socialinėje politikoje. Svarbu, kad tie sprendimai nebūtų iškraipomi ir mokslas nebūtų paaukojamas politinėms konjunktūroms“, – tv3.lt sako G. Nausėda.
Jo nuomone nuolat atsiras žmonių, kurie kritikuos pasirinktą skaičiavimo metodiką, kaip ir Statistikos departamento naudojamą vartotojų kainų indeksą apskaičiuoti vartotojo krepšelį, kuriame gali pasitaikyti prekių, kuriomis statistinis lietuvis net nesinaudoja. Tačiau tai – metodologiniai dalykai ir dėl to neverta išsižadėti idėjos.
„Manau, niekada nerasime to krepšelio, kuris visus patenkintų. Tai taip, galime diskutuoti dėl techninių dalykų, bet nereikia su vandeniu iš vonelės išpilti ir kūdikio. Pats principas yra reikalingas“, – įsitikinęs ekonomistas.
Numatoma, kad minimalių poreikių krepšelis būtų skaičiuojamas kiekvienas metais. Seime šį siūlymą ketinama svarstyti spalio mėnesį kartu su 2018 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu.
Pasak ministerijos, kol kas nėra įmanoma, kiek tos pakeitimas kainuotų biudžetui, nes tai priklauso nuo kitų mokesčių reformos sudedamųjų dalių.
