Statistika nestebina, kaip ir pagal vidutines algas, taip ir pagal MMA Lietuva nėra tarp pirmaujančių. Pirmąjį vietą užima Liuksemburgas – beveik 2000 eurų per mėnesį. Tiek uždirba asmuo, vyresnis nei 18 met7 ir nekvalifikuotas. Jei darbuotojas dar ir su patirtimi, jo minimalus atlyginimas – 2307 eurų. Tad Liuksemburgas nustato minimalią algą pagal amžių ir darbo patirtį. Antroje ir trečioje vietoje – Didžioji Britanija ir Airija, kurios nustato ne MMA, bet minimalų užmokestį už valandą. Ten taip pat užmokestis nustatomas pagal amžių ir darbo patirtį.
Nyderlanduose ir Belgijoje MMA nustatomas pagal amžių ir pradribtų valandų skaičių per savaitę. O štai Vokietijoje MMA priklauso nuo sektoriaus, kuriame dirbi bei regiono. Didesni atlyginimai negu sostinėje Berlyne – Vakarų Vokietijoje.
Danijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Italijoje nėra universalaus MMA. Ten atlyginimo dydis nusprendžiamas darbuotojo ir darbdavio susitarimu. Baltijos šalyse ir kaimyninėje Lenkijoje nustatomas vienas MMA visai šaliai. Estijoje ir Lenkijoje – 430 eurų, Latvijoje – 370 eurų per mėnesį, o Lietuvoje – 380 eurų.
Ekonomistai: bendras MMA šalyje nėra geriausias sprendimas
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis mano, kad Lietuvos pasirinkta strategija, nustatyti visiems bendrą MMA, nėra gera. Lietuvoje itin ryškūs regioniniai skirtumai, tad ir pragyvenimas iš tos pačios MMA Vilniuje ir Šalčininkuose skiriasi. Skirtingi regionai pritraukia skirtingas investicijas, tad ir vidutinis darbo užmokestis skiriasi, ir paslaugų kainos, pasakoja ekonomistas. Tačiau pasak jo, diferencijavimas pagal amžių ir nėra geriausia išeitis Lietuvai.
„Tada išryškėja nuomonė, kad jaunesni žmonės neturi patirties ir galėtų sutikti dirbti už daug mažesnį atlyginimą. Tada apsisaugojama nuo neigiamos MMA augimo įtakos darbo rinkai, kas Lietuvoje ir galėtų atsitikti. Kažkurie asmenys, kurie norėtų dirbti už mažesnį atlyginimą, to negalėtų daryti pagal galiojančius įstatymus. Būtų aukščiau iškelta MMA kartelė“, – komentuoja N. Mačiulis.
Jo nuomone, švediškas modelis Lietuvoje tiktų, nes suteiktų daugiau lankstumo.
„Turi būti skirtumai pagal kompetenciją, amžių, regionus, skirtingas pramonės šakas. Vėlgi labai skiriasi vidutinis darbo užmokestis IT sektoriuje ir žemės ūkio ar statybų sektoriuje, tad nustatyti vienodą kartelę labai sudėtinga. Dėl to pritarčiau, kad daugiau turėtų likti derybinės galios tarp darbuotojų ir tarybų, atstovaujančių darbuotojų institucijas. Manau, kad Švedijoje neblogai tas modelis veikia. Lietuvoje pasukta paprasčiausiu keliu, jis populiarus ir tuo pačiu ydingas“, – sako ekonomistas.
Dažnai dėl tokio modelio kyla diskusijų, kad tuomet darbdaviai mokėtų dar mažesnius atlyginimus. Ekonomistas teigia, kad dažniausiai per daug varžant darbo rinką, sukeliamos papildomos problemos.
Jis prideda, kad priimtina būtų ir kita alternatyva.
„MMA būtų nustatomas automatiškai, jį susiejant su vidutiniu darbo užmokesčiu. Kiekvienais metais jis būtų peržiūrimas ir būtų nustatoma 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio praėjus metams. Tada nebūtų politikų perteklinio įsikišimo, nesirinktų dividendų už tai, kas jiems nepriklauso. Galų gale ir patys darbuotojai ir darbdaviai galėtų lengviau prognozuoti savo finansus ir žinotų, ko galiam tikėtis kitais metais. MMA augtų panašiai kiek auga vidutinis atlyginimas“, – pateikia siūlymą ekonomistas N. Mačiulis.
Šią problemą pastebi ir DNB vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka. Nors daugelis šalių šiuo metu linksta link MMA steigimo, jos tai daro diferencijuotai. Tai leidžia panaikinti neteisybę tarp MMA ir vidutinio atlyginimo, sako ji.
„Ganėtinai apmaudu, kai MMA priartėja prie vidutinės algos. Medicinos darbuotojas, kuris iš tiesų aukščiausio išsilavinimo ir daug metų pradirbęs uždirba vos ne tiek pat, kiek nekvalifikuotą darbą dirbantis už MMA. Tai praktiškai skatinimas emigruoti ir ieškoti geresnių galimybių užsienyje“, – sako J. Rojaka.
